Home / ... / Tautos / Prūsija / Prūsų XII XIII a. vėliavos užrašas

Prūsų XII XIII a. vėliavos užrašas



http://www.ausra.pl/0624/grebliunas.html

Prūsų XII_XIII a. vėliavos užrašas
Šią prūsų vėliavą ir jos užrašą dar viduramžiais yra nupiešę: Simon Grunau, Luk David, K. Henenbergeris. Atidžiai panagrinėję jų pateiktus užrašus, pastebime keleto raidžių skirtumus. Pirmieji šios vėliavos užrašu susidomėjo ir jį tyrinėjo T. Narbutas ir T. Volanskis devynioliktojo amžiaus pradžioje.

Mielas skaitytojau, Jums pateikiame du prūsų vėliavos paveikslus ir užrašus. Lietuvos skaitytojui pirmąjį prūsų vėliavos užrašą dar prieš 200 metų pateikė istorikas Teodoras Narbutas, o tos vėliavos originalas, tai yra antrasis paveikslas, kuris pavaizduotas Romo Batūros lietuviškame vertime knygos Petras Dusburgietis Prūsijos žemės kronika" 134 puslapyje (Vilnius, 2005 metai).

Kryžiuočių ordino metraštininkas P. Dusburgas - Petri de Dusburg savo lotyniškame veikale Chronika terrae Prussiae" aprašęs 1231_1283 metais kryžiuočių užkariavimus Prūsijoje. Veikalo įvykiai baigiasi 1326 metais, ir pratęsta iki 1330 metų. Jis nupiešęs ir pateikęs šiame veikale prūsų vėliavą su užrašu. Deja, kolonizatoriai niekinę mūsų kultūrą ir tuos raštus neigę.

1838 metais Teodoro Narbuto veikalo Lietuvių tautos istorija" trečio tomo 427 puslapyje pavaizduota prūsų vėliava su dievų paveikslais, o virš jų galvų runų užrašas. Šį užrašą beveik prieš 200 metų bandė perskaityti Teodoro Narbuto artimas bendramintis Tadas Volanskis, kuris net sudarė lietuvių runų abėcėlę.

T. Narbutas savo veikalo trečio tomo 419 puslapyje rašo: Jau šiame veikale ne kartą buvo proga įsitikinti, kad senovės lietuviai yra turėję savo raštą, kad jų dvasininkų luomas mokėjo ženklų pagalba, kitaip sakant, rašmenimis išreikšti kalbos garsus. Tai buvo daroma netgi trejopai: runomis, kurios buvo paskolintos iš skandinavų ar venedų. Jų pėdsakų yra išlikę pas herulus, gyvenusius anapus Oderio. Juk Jonas Potockis skaitė ant akmenų iškaltą maldą į Perkūną, apie tai jau rašėme šio veikalo pirmame tome. Taip pat tame pačiame tome pateikėme monetų su runų raštais pavyzdžių (III lentelė) ir paminėjome pastebėję ką kita, kas liudijo lietuvius buvus susipažinus su skandinavų ir venedų runomis. Kitas raštas, kuriuo, atrodo, rečiau buvo už kitus naudojamasi, - biarmių. Apie tai jau buvome rašę ankstesniame tome, pateikta ir litografinė lentelė, kurioje nurodyta ši abėcėlė, taip pat pastebėtų įrašų pavyzdžiai monetose ir medaliuose. Galop trečiasis raštas, kurį dera pavadinti savu, lietuvišku, buvo vartojamas didžiųjų statinių mūrų, vėliavų ir kitų svarbių objektų įrašuose. Juo buvo rašomos maldos dievams, kreipimasis į nemirtingąsias būtybes, joms išsakomos godos".

Taigi beveik prieš 200 metų mūsų tautos istorijos pradininkui Teodorui Narbutui ir - kaip jis rašo - gerbia

majam Lenkijos archeologui Tadui Volanskiui, kuris sudaręs ir pateikęs T. Narbutui runų lietuvišką abėcėlę, jau buvo aišku, kad dar senų senovėje lietuviai turėjo savą raštą runų raidėmis. Bet iki šiolei praėjus apie 200 metų mūsų mokslininkai apie tai net nedrįsta kalbėti. Nenuostabu, juk okupantų išugdytos istorikų, kalbininkų kartos vis dar yra paveiktos jų įtaigos, kad lietuviai yra pagonys, taip sakant, atsilikę laukiniai. Nors Europos kalbininkai - baltistai pritaria, kad lietuvių kalba seniausia Europoje, o žymus italų kalbininkas Pietro Umberto Dini savo veikalo Le lingue baltiche", Firenze: La Nuova Italia, 1997, 79 puslapyje rašo: [...] Levino požiūris neabejotinai yra naujoviškas ir įdomus; vis dėlto juo remiantis labai sunku sekti atskirų indoeuropiečių (arba protolietuvių) garsų raidą per įvairias fazes [...]".

Taigi italų kalbininkas P.U. Dini, susipažinęs su daugelio Europos kalbininkų darbais, daro išvadą, kad indoeuropiečių kalba yra protolietuvių, t. y. kad mūsų protėvių kalba yra mažiausiai nutolusi nuo indoeuropiečių kalbos. Taigi mūsų kalbai jau daug tūkstančių metų. Mano galva, argi per daugelį tūkstančių metų mūsų tauta negalėjo turėti savo rašto? O kas tos runos, kurias savinasi mūsų kaimynai? Bet ar jie supranta runų raštą?

Jau kelis dešimtmečius runų raštą narplioja mūsų tautos genijus Juozas Šeimys. Aš, pasinaudodamas jo sudaryta runų abėcėle, pateikta knygoje Gališkos runos", p. 131-132, Marijampolė, 2003, taip pat dalinai Tado Volanskio Alphabetum pagano lithuanicum", perskaičiau daugiau kaip 700 metų senumo prūsų vėliavos užrašą. Atidžiai panagrinėjus, matosi, kad atskiro laikotarpio istorikų pateiktos raidės kažkiek skiriasi, o Lukas Davidas net praleidęs runą (R), Z ir įrašęs naują ženklą. Daugelis raštininkų padaro klaidų. Taigi po runomis surašius dabar vartojamas raides užrašas ant prūsų vėliavos skamba taip: Deva vorda amsinu, zmoagu dušia rita Oziris, ši sijana eisu, taigi turime skaityti Dievo vardas amžinas, žmogaus dūšia klajoja (ritasi) Viešpaties (Visamatančio-Ozirio ar Azirio) sijojama (skirtu, nurodytu keliu) eina.

Dabar mes matome, kad šį užrašą gali suprasti tik lietuvis.

Algirdas GRĖBLIŪNAS


    Post a comment

    Your Name or E-mail ID (mandatory)

    Note: Your comment will be published after approval of the owner.




     RSS of this page

    Written by:   Version:   Edited By:   Modified