Akmens amžius Lietuvoje

PALEOLITAS

XI—IX tūkstantmetis pr. Kr.

Lietuva palyginti vėlai išsilaisvino iš ją dengusių ledynų, bent tris kartus atslinkusių iš Skandinavijos. Paskutinis ledynas, kurio pietinės ribos maždaug sutapo su pietrytinėmis Lietuvos ribomis, pradėjo trauktis apie 14 000 m. pr. Kr. Per 3000 metų ledynas pasitraukė iš Lietuvos, palikdamas didžiulį vandens telkinį - Pietų Baltijos Biolingo jūrą, kuri pamažu susiformavo į atskirus ežerus. Sausumoje ėmė plisti tundros augalija. Kol ledynas galutinai sutirpo Skandinavijoje, mūsų krašte vyravo nepastovus arktinis klimatas, atšilimą keitė atšalimas. Pirmasis atšilimo laikotarpis — biolingas prasidėjo XI tūkstantmetyje pr. Kr. Tuomet pirmieji medžiotojų būreliai galėjo pasiekti pietų Lietuvą. Sąlygos nuolatos gyventi Lietuvoje susidarė antrojo poledyninio atšilimo — aleriodo metu, X tūkstantmetyje pr. Kr. Klimato atšilimas priviliojo iš pietinio Baltijos pajūrio ir pietvakarinių sričių mažas įvairių paleolito kultūrų gyventojų bendruomenes, klajojančias paskui į šiaurę traukiančias šiaurės elnių bandas.

Svarbiausias Lietuvos paleolito, senojo akmens amžiaus, gyventojų ūkinis užsiėmimas buvo šiaurės elnių medžioklė. Sumedžiotas elnias buvo suvartojamas visas: mėsa maistui, kailiai aprangai ir palapinėms, gyslos siūlams, ragai ir kaulai įrankiams gaminti. Medžioti ir kiti miško žvėrys. Paleolito gyventojai taip pat „medžiojo" - badė žeberklais žuvis. Medžiotojų įrankiai - strėlės ir lankai, dar vartotos ietys, svaidyklės bei žeberklai.

Lietuvos paleolito gyventojai kūrė stovyklas sausose smėlėtose vietose prie pat vandens, beveik visuomet šiauriniame krante, kaitinamame saulės. Stovyklų būta įvairių - mažų ir didelių, tačiau visos trumpalaikės. Didelėse paprastai būdavo keletas aikštelių. Iš radinių sankaupų matyti, jog kiekvienoje aikštelėje stovėjo 1—3 palapinės, kuriose gyveno atskiros šeimos.

Vėlyvojo paleolito laikotarpiu klajota ne tik paskui šiaurės elnių bandas, bet ir ieškant titnago. Geros kokybės titnago ieškota už dešimčių ir šimtų kilometrų. Lietuvoje titnago gausiausiai randama pietinėje dalyje, tad ir paleolito stovyklų bei dirbtuvių čia aptikta daugiausia. Ryškiausia titnago dirbtuvė ir kasykla buvo tyrinėta Ežerynų kaime, Pietų Lietuvoje. Didžiausią Ežerynų radinių dalį sudaro naudojimui netinkamos titnago nuoskalos — gamybos atliekos, nes svarbiausia buvo paruošti gerų skelčių bei skaldytinių ir išsigabenti juos. Norint pasigaminti titnaginį įrankį, pirmiausia reikėjo paruošti skaldytinį, nuo kurio butų patogu nuskelti tinkamas skeltes ir nuoskalas. Norėdami suteikti dirbiniui reikiamą formą ir sutvirtinti greitai trupančias aštriąsias skelčių ir nuoskalų briaunas, senovės meistrai ruošinius pakartotinai apdorodavo - titnaginiais, kauliniais bei raginiais įrankiais statmenai arba plokščiai nuskeldavo mažas nuoskalėles. Toks titnaginio ruošinio apdirbimo būdas vadinamas retušavimu. Iš titnago skelčių ir nuoskalų buvo gaminami strėlių ir iečių antgaliai, peiliai, gremžtukai kailiams ir medžiui apdoroti, rėžtukai kaului ir ragui pjaustyti, ylos, grąžteliai. Iš stambesnių titnago gabalų buvo gaminami kirveliai, pleištai, kasikliai.

Mūsų kraštą pasiekdavę medžiotojai paliko nevienodus titnago dirbinius. Kartais tie dirbiniai skiriasi smarkiai, o kartais tik detalėmis. Iš to galima spręsti, jog medžiotojai laikėsi skirtingų kultūrinių tradicijų ir, matyt, priklausė skirtingoms etninėms grupėms. Lietuvos paleolite išskirtinos trys pagrindinės kultūrų grupės: Pabaltijo Madleno, Svidrų ir iš šių dviejų grupių susidarę įvairūs hibridiniai variantai. Pabaltijo Madleno vardas apibrėžia grupę paleolito radinių kompleksų, kuriuos galima genetiškai susieti su Liungbiu—Bromės ir Arensburgo kultūromis. Šių kultūrų paminklų aptinkama Danijoje, Pietų Švedijoje, teritorijoje nuo Olandijos iki Oderio. Pagrindinis šių kultūrų bruožas - platūs titnaginiai strėlių antgaliai su išskirta įtvarą, retušuota statmenu pakraštiniu retušu. Gremžtukai trumpi ir platūs, rėžtukai kampiniai ir viduriniai, skaldytiniai vienagaliai. Žinoma apie 40 Pabaltijo Madleno kultūros titnago dirbinių radimviečių Pietų ir Vidurio Lietuvoje, gausiose titnago Nemuno, Neries ir Merkio pakrantėse.

Svidrų kultūros paminklų aptinkama į rytus nuo Oderio — Vyslos, Bugo ir Nemuno baseinuose. Pagrindiniai bruožai, kuriais šios grupės titnago dirbiniai skiriasi nuo Pabaltijo Madleno dirbinių, yra strėlių antgalių ir rėžtukų įtvarų plokščiu retušu retušuota vidinė pusė. Strėlių antgaliai ilgi, siauri, primenantys lauro lapo formą. Gremžtukai dažniau siauri ir ilgi, skaldytiniai dvigaliai. Lietuvoje žinoma apie 60 Svidrų kultūros stovyklų.

IX tūkstantmečio pr. Kr. pradžioje Lietuvą užplūdusi šaltesnio klimato banga, nebeišstūmė įsikūrusių gyventojų, tik pristabdė jų tolimas keliones. Susidarė sąlygos įvairių kultūrų atstovams ben­drauti tarpusavyje. Atsirado hibridinės kultūros, kurioms būdingi Svidrų, Arensburgo ar Liungbiu—Bromės kultūrų bruožai. Hibridinė kultūra buvo paplitusi gana siauru ruožu tarp Nemuno ir Oderio — nuo Lietuvos iki Polesės ir Vidurio Lenkijos.

MEZOLITAS

VIII— V tūkstantmetis pr. Kr.

VIII tūkstantmetyje pr. Kr. prasidėjo poledyninis klimato atšilimo laikotarpis, kuris ir laikomas mezolito, arba vidurinio akmens amžiaus, pradžia. Klimato pasikeitimas pakeitė žmonių gyvenimo būdą ir sudarė sąlygas atsirasti naujoms kultūroms. Ledynams traukiantis, per susidariusią prataką buvęs ledyninis Baltijos ežeras susijungė su vandenynu ir virto sūriavandene Joldijos jūra. Vandens lygis jūroje, upėse ir ežeruose smarkiai krito. Ledynui pasitraukus iš Vidurio Švedijos, iškilo slenkstis, kuris vėl atskyrė jūrą nuo vandenyno — susidarė gėlavandenis Anciliaus ežeras. Neilgai buvęs Anciliaus ežeras sudarė sąlygas naujai Baltijos jūros fazei — sūriavandenei Litorinos jūrai, kurios krantų linijos jau daug artimesnės da­bartinėms. Keičiantis jūrai, pakito ir klimatas. Mezolito pradžioje klimatas buvo nepastovus: atšilimus keitė atšalimai. Lietuvoje tuo metu paplito pušys, lazdynai, išnyko didelėmis bandomis gyvenantys ir klajojantys šiaurės elniai. VII tūkstantmetyje pr. Kr. prasidėjo pats šilčiausias poledyninis atlantinis laikotarpis su švelniomis žiemomis ir šiltomis drėgnomis vasaromis. Augo plačialapių medžių miškai.

Svarbiausias mezolito gyventojų užsiėmimas — miško žvėrių medžioklė. Žvėrys dažniausiai laikėsi nedidelėmis šeimomis maždaug tose pačiose vietose. Mezolito medžiotojai dar tebebuvo klajokliai, tačiau jų kelionės jau buvo kur kas trumpesnės nei ilgi ir sunkūs šiaurės elnių medžiotojų žygiai. Mezolitas — tai ir žūklės laikotarpis. Lietuvoje aptinkama dvejopų mezolitinių stovyklų pėd­akų. Vienos jų mažos - čia gyventa vieną kartą ir neilgai, kitos - su dideliame plote pasklidusiais radiniais - į šias stovyklas buvo ne kartą grįžtama.

Vienas svarbiausių viso pasaulio mezolitui būdingų požymių — mikrolitinė titnago dirbinių technika. Siauros tiesios titnago skeltės buvo nuspaudžiamos nuo specialiai paruoštų skaldytinių. Iš skelčių buvo gaminami strėlių antgaliai, peiliai, įtveriamieji ašmenėliai kaulo, rago bei medžio įrankiams ir ginklams. Iš skelčių pagaminti smulkūs geometrinių formų dirbiniai vadinami mikrolitais. Įsivyravus mikrolitinei technikai, buvo galima tenkintis smulkiais titnago rieduliukais, kurių randama visoje Lietuvoje. Ypač paplito lancetai — peiliuko pavidalo strėlių antgaliai smailiai išskelta viršūne. Greta smailiųjų lancetų atsirado skersinių antgalių aštria, bet buka viršūne — vadinamųjų trapecijų. Lancetai ir trapecijos pasižymėjo didele pramušamąja galia, buvo labai greitai ir lengvai pagaminami. Labai veiksmingi buvo ir kauliniai antgaliai su įtveriamaisiais titnaginiais ašmenėliais — siauromis aštriomis skeltelėmis: vos palietę taikinį jie palikdavo ilgas pjautines žaizdas.

Iš mezolito laikotarpio turime kaulinių bei raginių dirbinių: žeberklų su užbarzdėlėmis ir įkartomis, ietigalių, kirvelių ir jų įtvarų su kotu, kaltų, peikenų, durklų.

Įvairiais mezolito laikotarpiais egzistavo keturios kultūros: epipaleolitinė, Maglemosės, Nemuno ir Kundos. Mezolito pradžioje dar buvo laikomasi paleolito tradicijų, iš kurių susidarė savitas kultūros variantas, vadinamas epipaleolitine kultūra. Lietuvoje epipaleolitinei kultūrai priskiriami mezolitui priklausantys paminklai, kurių radinių kompleksuose dar nėra naujų, vien mezolitui būdingų elementų. Epipaleolitinė kultūra egzistavo preborealio laikotarpiu — VIII tūkstantmetyje pr. Kr. Neprisitaikiusios prie naujų gamtinių sąlygų dalis epipaleolito genčių išsisklaidė į visas puses, dalis susimaišė su mezolitinių kultūrų nešėjais.

Maglemosės kultūra gavo vardą nuo vakarinėje Zelandijos dalyje tyrinėtos akmens amžiaus stovyklos Maglemose. Paminklų Lietuvoje labai nedaug. Ryškiausia yra Maksimonių stovykla Pietų Lietuvoje. Pagrindiniai bruožai — įvairūs lancetiniai strėlių antgaliai, ovaliniai kirveliai, mikrorėžtukinė skelčių gamybos technika. Maglemosės kultūra skiriasi nuo epipaleolitinės ir nėra vietinių kultūrų tąsa. Jos paminklai priklauso gana trumpam ankstyvojo borealio laikotarpiui — VII tūkstantmečiui pr. Kr. Ši kultūra greitai įsiliejo į susidarančią Nemuno kultūrą.

Mezolitinė Nemuno kultūra pradėjo formuotis VII tūkstant­metyje pr. Kr. ir gyvavo iki IV tūkstantmečio pr. Kr., kai atsirado keramika. Nemuno kultūros paminklų gausu Pietų ir Vidurio Lietuvoje, buvusioje Rytų Prūsijoje ir iš dalies Baltarusijoje. Svarbiausi šios kultūros bruožai - glaudžiai susiję trys komponentai: Svidrų kultūros palikimas, šiaurinių kultūrų makrolitinio ir Pietryčių Europos kultūrų mikrolitinio pobūdžio įtaka. Pagrindiniai Nemuno kultūros radiniai yra episvidriniai strėlių antgaliai, trapecijos, įvairūs lancetiniai antgaliai ir ovaliniai įtveriamieji kirveliai.

Su Kundos kultūra siejami kai kurių atsitiktinių kaulo ir rago dirbinių tipai bei titnaginių dirbinių kompleksai iš Žemaičių aukštumos ir Siaurės rytų Lietuvos mezolito stovyklų. Mezolitinė Kundos kultūra buvo paplitusi visame Rytų Pabaltijyje, nuo Suomijos šiaurėje iki Nemuno-Neries linijos pietuose.

Lietuvoje yra surasta vos keletas mezolito laikotarpio kapų: Duonkalnyje, buvusiame Biržulio ežero pusiasalyje, vėliau virtusiame sala, ir Spigino rage, netoli Janapolės. Įdomiausias iš jų — dvigubas Duonkalnio „žynio" kapas, kuriame buvo palaidoti vyras ir moteris. Vyras gulėjo ištiestas, o jo kojūgalyje — pariestomis kojomis moteris be įkapių. Visa duobė pribarstyta tamsiai raudonos ochros. Šalia dar buvo apeiginis židinys — akmenų krūvelė, apipilta ochra. Vyras buvo labai gausiai papuoštas žvėrių dantų kabučiais: galva papuošta briedžio dantų vėrinėliu, ant akių uždėta po pragręžtą šerno iltį, į nosies šnerves įkišta po briedžio dantį, po du dantis - į ausis. Ant lūpų taip pat uždėti du pragręžti dantys. Žemiau kelių parišta po mažą dantų vėrinėlį, prie kojų gulėjo pavienių dantų eilutė. Iš viso kape surasti 57 amuletai. Gausios įkapės, apeiginis židinys ir greta palaidota moteris rodo, jog mirusysis, nors ir būdamas palyginti jaunas, 20—25 metų, gentyje užėmė išskirtinę padėtį.

NEOLITAS

IV—II tūkstantmetis pr. Kr.

IV tūkstantmetyje pr. Kr., atsiradus keramikai, išmokus gludinti, pjauti ir gręžti akmenį, prasideda sudėtingas ir įvairus neolito laikotarpis. Jis baigėsi pradėjus vietoje gaminti žalvario dirbinius. Lietuvos neolitas chronologiškai ir kultūriniu požiūriu skirstomas į du tarpsnius: į ankstyvąjį bei vidurinį (IV-III tūkstantmečiai pr. Kr.) ir vėlyvąjį (III tūkstantmečio pr. Kr. pabaiga - II tūkstantmečio pr. Kr. pradžia).

Neolito pradžioje klimatas buvo labai palankus žmonėms gyventi: žiemos švelnios, gruntinių vandenų lygis žemas, tad buvo galima gyventi prie pat vandens, upių bei ežerų pakrantėse. Vešėjo lapuočiai, ypač ąžuolai, guobos, liepos.

Ankstyvasis ir vidurinis neolitas — giminingų Nemuno ir Narvos kultūrų klestėjimo metas. Tyrinėjant neolito gyvenvietes Pietų Lietuvoje ir Siaurės Baltarusijoje, paaiškėjo, jog buvusios mezolitinės Nemuno kultūros areale vėliau gyvavo savita, vietiniu pagrindu susiklosčiusi kultūra, gavusi neolitinės Nemuno kultūros vardą. Neolitinės Nemuno kultūros titnago radiniuose aiškiai maryti mezolitinės Nemuno kultūros pėdsakai. Tačiau atsiranda ir vien neolitui būdingų dirbinių, naujos apdirbimo technikos. Ankstyvajame neolite strėlių antgaliai tų pačių tipų kaip ir mezolite: lancetiniai, trapeciniai, primenantys svidrinius. Viduriniame neolite atsiranda dar trikampiai ir rombiniai, tačiau jie neišstumia senųjų tipų. Gremžtukai, rėžtukai, grąžteliai, ovaliniai kirveliai labai artimi mezolitiniams. Atsiranda ir naujų dirbinių tipų: peilių su smailia išlenkta viršūne ir gludintų titnaginių kirvelių.

Pagrindinis puodų tipas — dideli smailiadugniai plačiaangiai katilai. Ankstyvojo laikotarpio keramikos molio sudėtyje ypač gausu augalinių priemaišų, vėliau pradėta maišyti gana daug stambių kvarcito trupinių. Ornamentikos motyvų labai maža — katpėdėlėmis, trikampiais įspaudėliais, įvairaus dydžio duobutėmis puošti tik puodo pakraščiai. Vidurinio neolito puodai trumpesni ir platesni. Dėl puodo kaklelyje iš abiejų pusių įspaustų duobučių atsiranda savitas, tik šiai kultūrai būdingas kaklelio profilis. Puodų dugneliai smailūs, vėliau atsiranda ir plokščių. Vėlyvojo neolito Nemuno kultūros keramikoje ryškėja Pamarių kultūrai būdingų požymių — virvutės įspaudai, eglutės pavidalo įraižos, smėlio ir granito trupinių priemaišos molyje, taurės ir į amforas panašios plačiaangės puodynės.

Narvos kultūra buvo didelė kultūrų grupė, paplitusi visame Rytų Pabaltijyje ir dalyje Rusijos miškų zonos. Šiaurėje ji aprėpė visą Estiją, rytuose siekė Ladogos ežero pakrantes, Ilmenio ežerą, Pskovo srities pietinę dalį bei Šiaurės Baltarusiją. Narvos kultūra išsirutuliojo iš mezolitinės Kundos kultūros. Lietuvoje paplitę du Narvos kultūros variantai: vakarinis ir pietinis. Vakariniame atsispindi gryniausi šios kultūros bruožai, o pietinis yra hibridinis, jo pagrindą sudaro Narvos kultūra, bet yra ir ryškių Nemuno kultūros elementų. Vakariniam Narvos kultūros variantui Lietuvoje atstovauja keletas gyvenviečių pajūryje (Šventojoje) ir Žemaičių aukštumoje, pietiniam - grupė paminklų Jaros upės baseine ir prie Kretuono ežero Rytų Lietuvoje. Lyginant su Nemuno kultūra, Narvos kultūros gyvenviečių, ypač vakarinio varianto, titnago inventorius gana skurdus. Kiek daugiau ir įvairesnių titnago dirbinių aptinkama pietinio varianto gyvenvietėse. Narvos kultūros gyvenviečių kaulo ir rago inventorius gausus ir įvairus. Aptinkama įvairiausių ietigalių, strėlių antgalių, žeberklų, durklų, peikenų, meškerės kabliukų, ylų ir adiklių, įrankių tinklams megzti, įtveriamųjų kirvių, peilių, kaltų, kaplių.

Narvos kultūros keramika turi daug bruožų, bendrų visoms Rytų ir Vakarų Pabaltijo kultūroms, tačiau yra ir ryškių skirtumų. Pagrindinis puodo tipas - didelis plačiaangis smailiadugnis katilas. Ankstyvojo etapo puodų molyje gausu grūstų sraigių kiautelių, retkarčiais ir augalinių priemaišų. Viduriniame neolite imta dėti grūsto granito trupinių ir atsiranda puodų su plokščiais siaurais dugneliais. Aptinkama nedidelių pailgų, kartais laivelio pavidalo dubenėlių, apskritų dubenų, žemų plokščiadugnių puodukų. Keramikos ornamentikai būdingi apvijiniai ir mazgelių, pleištukų, duobučių, įraižų, dantukų, pailgų keturkampių duobučių, grūdelio pavi­dalo ir sukinių įspaudų motyvai.

III tūkstantmetyje pr. Kr. Rytų Pabaltijyje vyko svarbūs kultūriniai pokyčiai. Šiaurinėje Narvos kultūros kaimynystėje pasirodė Sukinės keramikos kultūros gentys - žvejai ir medžiotojai, o iš pietų netoli Lietuvos ribų priartėjo Rutulinių amforų kultūros gentys - gyvulių augintojai ir žemdirbiai. Nei vieni, nei kiti neįsitvirtino Lietuvos teritorijoje, tačiau paliko bendravimo su vietinėmis Narvos ir Nemuno kultūromis pėdsakus. Viduriniame neolite prasidėjo tiesioginiai mainai su šiais kaimynais ir netiesioginis keitimasis kultūros bei ūkio laimėjimais.

Iš Šukinės keramikos sričių plito gero žaliojo skalūno dirbiniai - skobteliai, kirveliai, ietigaliai, kurie greičiausiai buvo mainomi į Lietuvoje gaminamus gintarinius dirbinius. Aptinkama ir Sukinės keramikos kultūrai būdingos keramikos arba sukinių ornamentų ir jų imitacijų.

Iš Rutulinių amforų kultūros sričių sklido gamybinio ūkio — žemdirbystės ir gyvulininkystės idėjos. Iš ten, matyt, gauti ir pirmieji kultūriniai augalai. Plito techninės naujovės: trikampiai ir širdiniai strėlių antgaliai, naujos formos ir mineralinės priemaišos keramikoje. Rutulinių amforų kultūros gyventojai buvo pažengę į priekį ne tik ūkyje, bet ir pasaulėjautoje — formavosi abstraktesnė galvosena bei nauja pasaulio samprata.

Iš kaimyninių kraštų atsikėlė ir Rutulinių amforų kultūros gyventojų, įpratusių verstis naujomis ūkio šakomis. O apie Šukinės keramikos kultūros bendruomenes, vėliau asimiliuotas baltų, liudija finougriški vietovardžiai Siaurės ir Rytų Lietuvoje.

Pamarių kultūra ir baltų formavimasis

Vėlyvasis neolitas - laikotarpis, apimantis III tūkstantmečio pabaigą ir II tūkstantmečio pr. Kr. pradžią. Tai naujos - Virvelinės keramikos kultūros laikotarpis. Virvelinės keramikos kultūros vardu vadinama grupė Vidurio, Siaurės ir Rytų Europoje gyvavusių kultūrų, kurioms yra būdinga virvelių įspaudais puošta keramika, laiviniai kovos kirviai, laidosena suriestoje padėtyje. Virvelinės keramikos kultūra - sudėtingas reiškinys. Daugiau kaip šimtą metų mokslininkai diskutuoja šios kultūros kilmės, etninės priklausomybės, pagaliau pačios sąvokos klausimais. Tačiau ir dabar iš kelių pagrindinių Virvelinės keramikos kultūros kilmės hipotezių dar nė vienai neatėjo laikas tapti svarbiausia ir visuotinai pripažinta.

Virvelinės keramikos kultūra, veikdama anksčiau susiklosčiusias vietines kultūras ir pati jų veikiama, peraugo į keletą atskirų kultūrų. Antroje III tūkstantmečio pusėje Rytų Pabaltijyje, į vietines Narvos ir Nemuno kultūras įsiliejus Rutulinių amforų ir Virvelinės keramikos kultūroms, susidarė Pamarių kultūra.

Pamarių kultūros paplitimas suprantamas dvejopai: kaip tikrosios Pamarių kultūros ir kaip jos įtakos zonos. Grynųjų Pamarių kultūros paminklų aptinkama siaurame pajūrio ruože Šiaurės Lenkijoje, buvusioje Rytų Prūsijoje ir vakarinėje Lietuvos dalyje - Palangos miesto ribose (Šventosios 1A akmens amžiaus gyvenvietė), Kuršių Nerijoje (žinoma apie 20 radimviečių, svarbiausia ir tyrinėta - Nidos neolito gyvenvietė), Žemaičių aukštumoje.

Pamarių kultūros titnago inventoriuje persipynę naujųjų ir senųjų dirbinių tipai. Ypač daug dėmesio buvo skiriama šiai kultūrai būdingiausių dirbinių - iš abiejų pusių retušuotų trikampių „širdinių" strėlių antgalių ir peilių gamybai. Nebuvo užmiršti ir senieji dirbinių tipai — per visą Pamarių kultūros gyvavimo laikotarpį išliko skersiniai ir lancetinius primenantys strėlių antgaliai.

Pamarių kultūrai budingi dviejų rūšių gludinti akmeniniai kovos kirviai: iš senųjų virvelininkų paveldėti europinio tipo ir baltiški. Iš Nemuno kultūros Pamarių kultūra perėmė tik baltų sričiai būdingus kirvelius ilga keturkampe pentimi. Iš akmens dirbinių dar aptinkama apvalinių, keturkampių ir gyvatgalvių kaplių.

Keramika savita ir būdinga vien šiai kultūrai. Visi puodai plokščiadugniai, molyje yra tik mineralinių priemaišų: smėlio, grūsto granito, pasitaiko ir šamoto — grūstų puodų šukių. Ankstyvosiose gyvenvietėse puodų tipų mažiau ir ornamentai paprastesni. Vėliau įvairių puodų tipų ir jų variantų pamažu gausėjo, ornamentai darėsi sudėtingesni, tačiau išliko ir ankstesnieji. Akmens amžiaus pabaigoje pastebimas trumpas ir labai staigus ornamentikos ir puodų formų supaprastėjimas. Pagrindinės Pamarių kultūros keramikos grupės yra šios: amforos, taurės, plačiaangės puodynės, apskriti dubenys, pailgi dubenėliai ir mažieji puodukai. Puodai buvo puošiami įvairiomis virvutės įspaudų kompozicijomis, įraižų pluošteliais, grūdelio pavidalo įspaudais, dantukų eilutėmis, prilipdytais rumbais su įkartėlėmis, gulsčios eglutės motyvais. Dažniausiai buvo puošiama viršutinė puodo dalis.

Pamarių kultūros įtaka Narvos ir Nemuno kultūrų paplitimo srityse labai įvairi. Pietinėje Lietuvos dalyje tyrinėta nemažai vėlyvojo neolito gyvenviečių su skirtinga Pamarių arba senosios Virvelinės keramikos kultūros įtaka. Vienur titnago inventoriui būdinga vėlyvoji neolitinė Nemuno kultūros įtaka, o plokščiadugniai puodai puošiami Nemuno ir Virvelinės keramikos kultūrai būdingais ornamentais, kitur titnaginiai dirbiniai primena mezolitinius, o puodų formos įprastos Pamarių kultūros keramikai, dar kitur titnago dirbiniuose pastebima ir Nemuno, ir Pamarių kultūrai būdingų bruožų, o keramika nemuniška su labai nežymiais Virvelinės keramikos kultūros bruožais. Tokia kultūrų įvairovė būdinga ir vakarų Lietuvai, kur Narvos kultūra susiliejo su Virvelinės keramikos kultūra. Kiek kitaip buvo rytų Lietuvoje — čia Narvos kultūra patyrė didesnę Šukinės keramikos kultūros įtaką.

Vėlyvasis neolitas — baltų formavimosi laikotarpis. Tie sritiniai ypatumai ir buvo užuomazgos rytų ir vakarų baltų kultūrų, susiklosčiusių jau žalvario amžiuje. Archeologiniais duomenimis, baltiška kultūra formavosi Narvos ir Nemuno kultūroms susiliejus su Virvelinės keramikos kultūra, kuri greičiausiai nebuvo svetima vietiniams gyventojams. Tačiau baltai yra filologinė sąvoka, apibūdinanti žmones, kurie kalbėjo baltų kalba ir paliko baltiškus vietovardžius bei hidronimus. Vien archeologijos mokslas negali išspręsti baltų kilmės problemos. Tik bendras archeologų, kalbininkų ir antropologų darbas padės suvokti, kaip vyko ilgas ir sudėtingas baltų formavimosi procesas.

Tekstas ir iliustracijos iš:

"Lietuvos proistorė. Lietuvos nacionalinio muziejaus Archeologijos ekspozicijos vadovas". Parengė Griciuvienė, Eglė. Vilnius, 2000, p.20-58.