http://images.katalogas.lt/maleidykla/Lit93-4/Lit_105_115.pdf
Albertas Vijūkas-Kojelavičius –
heruliškos lietuvių kilmės teorijos
pradininkas
JAN JURKIEWICZ
Adomo Mickevičiaus universitetas, Šv. Martyno g. 78, PL-61809, Poznanė, Lenkija
El. paštas: jurjan2@poczta.onet.pl
LituAnisticA. 2009. t. 55. nr. 3–4(79–80), p. 105–115, © Lietuvos mokslų akademija, 2009, © Lietuvos mokslų akademijos leidykla, 2009
Straipsnyje analizuojama Alberto Vijūko-Kojelavičiaus naujos teorijos apie lietuvių
kilmę iš herulų, pakeitusios nuo XV a. įsivyravusią romėniškos kilmės teoriją,
genezė, heruliškos kilmės teorijos santykis su istoriografinėmis alternatyvomis, jos
kūrimo metodika ir įtaka XVII–XVIII a. istoriografijai. Aiškinama, kodėl ši teorija,
nesulaukusi dėmesio Lietuvos visuomenėje XVII–XVIII a., tapo populiaria XIX a.
pradžioje.
Raktažodžiai: lietuvių kilmė, herulai, prūsai, gotai, alanai, herulų malda, herulų kalba,
Litalanas, Vaidevutis, A. Vijūkas-Kojelavičius, K. Bohušas, Lazijus, M. Bielskis,
A. L. Šlozeris, P. Poprockis
Tarp istoriografijos koncepcijų, aiškinančių lietuvių kilmę, ypatingą vaidmenį atliko XV a.
antrojoje pusėje suformuluota teorija, kildinanti lietuvius iš senovės romėnų. Labiausiai paplitusi
versija, kad lietuviai kilo iš romėnų bėglių, kurie, vadovaujami kunigaikščio Palemono
(Polemono), į Lietuvą atvyko Nerono arba Atilos laikais. Ši „mokslinė legenda“ gyvavo beveik
tris šimtmečius ir tapo svarbia Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės tradicijos dalimi.
Bemaž lygiai tokią pačią įtaką istorinei Lietuvos elito sąmonei XIX a. pirmojoje pusėje turėjo
koncepcija, kildinanti lietuvius iš herulų. Šią versiją inspiravo kunigo Ksavero Bohušo veikalas
Apie lietuvių tautos ir kalbos pradžią, kuris buvo pristatytas Varšuvos mokslo draugų
bendrijos posėdyje 1806 m, o išspausdintas po dvejų metų. Anuomet palankus šio darbo
vertinimas aiškinamas dažniausiai bendromis kultūrinėmis epochos tendencijomis bei tuometine
Lietuvos tautos raida. Dėmesį atkreipia tai, kad net Lietuvos praeities žinovai Bohušo
herulišką lietuvių kilmės hipotezę buvo linkę laikyti naujoviška1, nors prieš pusantro amžiaus
ją pristatė žymus lietuvių mokslininkas, Vilniaus akademijos profesorius, kunigas jėzuitas
Albertas Vijūkas Kojelavičius (1609–1677) savo įžymaus veikalo Historiae Litvanae (1650)
1 Net Joachimas Lelewelis, neigęs Bohušo novatoriškumą, nieko nepaminėjo apie Kojelavičiaus suformuluotą
heruliškos lietuvių kilmės koncepciją. „Pastabose“ apie Bohušo veikalą pasakė: „Tai nėra naujas
dalykas <...> Lietuvos herulišką kilmę prieš autorių [Bohušą – J. J.] žinojo kiti: Hartknochas <...>, o
iš jo Naruševičius <...>, remdamiesi šia tariama herulų „Tėve mūsų“ malda, Lietuvą iš herulų kildino
<...>“ (žr.: Lelewel 1809: 35). Lelewelio požiūrį į herulišką teoriją žr.: Lewaszkiewicz 1990: 239–247.
L i tuAni s t i cA. 2 0 0 9 . t. 5 5 . nr. 3–4(79–80) 106
pirmoje dalyje (toliau – Lietuvos istorija). Bemaž iki mūsų laikų tyrinėtojai, nors ir pastebėję,
kad herulišką teoriją pirmą kartą suformulavo Kojelavičius, ne kartą buvo linkę pabrėžti, jog
ją pagrindė Bohušas2. Vis dėlto ir Kojelavičius, ir Bohušas savo išvadas padarė remdamiesi
XVI a. paskelbtu Volfgango Lazijaus tekstu, vadinamu Herulų poteriais, kuris iš esmės buvo
latvių „Tėve mūsų“ malda3. Kojelavičius mintį apie lietuvių kilmę iš herulų suformulavo savarankiškai,
o Bohušą kažkiek tiesiogiai4 ir netiesiogiai paveikė Kojelavičiaus išvados. Nors
Bohušas, išvardydamas mokslininkus, kurių darbai padėjo jam sutapatinti lietuvius su herulais,
nepaminėjo Kojelavičiaus, jo Lietuvos istorija buvo jam žinoma; minėjo ją savo veikale,
norėdamas pagrįsti savo požiūrį, jog lietuviškai kalbėjo ir polovcai5.
Kojelavičiaus novatoriškumas yra ryškesnis dar todėl, kad savo tezes jis pristatė tais laikais,
kada nuo seno lietuvių bajorų mąstysenoje įtvirtintas požiūris į lietuvių kilmę iš romėnų
vis dar vyravo mokslo srityje. Bohušo laikais toks požiūris buvo atmestas, todėl jį reikėjo
pakeisti kita patrauklia pirmykštės Lietuvos istorijos versija.
Kojelavičiaus pradėta lietuvių kilmės iš romėnų teorijos revizija gana ryškiai siejasi
su alternatyvių koncepcijų raida6. Čia turiu omenyje požiūrius, susiformavusius dėl
prūsų istoriografijos įtakos. Bendrais bruožais sukurtame, Erasmo Stelos (tikr. Johann
Stüler) ir Simono Grunau praturtintame mitiniame Prūsijos senovės vaizde, kuriame
buvo daug gotų / alanų motyvų7, nepritrūko vietos lietuviams. Lietuvių protėviu buvo
laikomas Litalanas (Litalalanus, Lyttpho), vienas iš pirmojo prūsų karaliaus Vaidevučio
(Vidvutus, Widowuto)8 sūnų; iš kitų sūnų buvo kildinamos kitos prūsų gentys9. Senovinę
prūsų praeitį mininti Stelos ir Grunau koncepcija, kuri išaugo grindžiama populiariomis
gotų ir sarmatų istoriografijos idėjomis, buvo tarsi iššūkis hipotezei, kildinančiai lietuvius
iš romėnų.
Nepaisant to, kad ankstesnė istoriografija tapatino lietuvių žemiečius prūsus su getais
/ gotais10, ši hipotezė lenkų istoriografijoje buvo akceptuojama nuo Jano Dlugošo
(Jan Długosz) laikų. Esminė išimtis buvo Martynas Bielskis, kuris nesutiko su lietuvių kildinimu
iš romėnų, laikydamas juos, panašiai kaip ir prūsus, gotų palikuonimis11.
Gotiška ar gotų / alanų koncepcija nebuvo mažiau fantastiška už teoriją, kildinančią lietuvius
iš romėnų, tačiau ji buvo pranašesnė, nes aiškino prūsų ir lietuvių kalbų giminystę
jų bendra kilme. Šiuo klausimu lietuvių kilmės iš romėnų teorija buvo kupina prieštaravimų,
neišvengė jų ir Dlugošas12, o praėjus šimtmečiui su jais galynėjosi Motiejus Strijkovskis
(Maciej Stryjkowski). Pastarasis šį klausimą bandė išspręsti kurdamas sudėtingesnį lietuvių
2 Ochmański 1990: 22.
3 Bohušas herulų teoriją grindė plačiai, tačiau jo išvadas lėmė „herulų maldos“ pripažinimas lietuviška.
4 Iš autorių, padėjusių Bohušui herulus sutapatinti su lietuvių protėviais, paminėjo Christoforą
Hartknochą, kuris savo nuomonę apie herulus grindė remdamasis Kojelavičiumi (plg. 32. išnašą).
Apie Hartknocho lietuvių kalbos tyrinėjimus žr.: Sabaliauskas 1979: 8–9.
5 Bohusz 1808: 102.
6 Romėniškos teorijos reviziją lėmė keli veiksniai, tarp jų ir visuomeniniai. Žr.: Niendorf 2006: 61–63.
7 Apie naujesnę „pradžios mitų“ literatūrą senųjų prūsų istoriografijoje žr.: Hackmann 2003: 143–171.
8 Skliaustuose pateiktos vardų formos pagal Erazmą Stelą ir Simoną Grunau.
9 Stella 1870: 294–295; Grunau, 1875: 68–76. Pagal Stelą, Vaidevutis turėjo 4 sūnus, Grunau padidino
jų skaičių iki 12.
10 Strzelczyk 1984: 378–380.
11 Bielski 1551. Kiti leidimai 1554, 1564 metais.
12 Dvejodamas pripažino nepriklausomą nuo prūsų lietuvių kilmę. Pirmuosius kildino iš romėnų, tačiau
prūsų protėviais laikė atvykėlius iš Bitinijos. Apie Dlugošo požiūrį į prūsų kilmę formavusius
šaltinius žr.: Rowell 2004: 91–100.
107 Jan Jurki e w i c z . ALbErtAs V i JūkAs -koJ E LAVi č i u s – hEruL iŠkos L i EtuVi ų k iLMė s t E o r i Jos. . .
genezės vaizdą. Dorybės šauklyje (1574), rašydamas apie „šlovingą lietuvių tautos kilmę“,
mini kimbrus ir gotus bei pateikė legendą apie Vaidevutį (Wedenuto) ir jo sūnus, o romėnų
protėvius priskyrė tik lietuviškai bajorijai; tą patį netrukus pakartojo Aleksandras Guagninis
(1576)13. Nors Strijkovskis pripažino atskirą bajorijos ir liaudies kilmę, vis dėlto šiuo klausimu
nebuvo nuoseklus: savo Kronikoje (1582) teigė, kad lietuvių „senoviškoji“ bajorija yra
kilusi ir iš „italų“ (romėnų), ir iš gotų, o „prastuomenė – ir iš senųjų bei narsiųjų gepidų,
sudūvių ir alanų <...>. Nors ir iš šios paprastos liaudies laikui bėgant tikrosios lietuviškos ir
žemaitiškos bajorijos dalis <...> pasidaugino <...>“14.
Lygindamas įvarius lietuvių kilmės požiūrius Strijkovskis stengėsi taip juos derinti, kad
kuo mažiausiai pakenktų jo mylimiausiai „romėnų protėvių“ versijai. Kurdamas gotų, romėnų
ir lietuvių praeities viziją, kažkiek palengvino kelią heruliškai teorijai.
Kojelavičiaus laikais lenkų-lietuvių valstybėje gotais buvo domimasi daug labiau negu
Strijkovskio gyvenamuoju metu, nes Vazų dinastija, valdanti Abiejų Tautų Respubliką
(Rzeczpospolita) nuo XVI a. pabaigos, buvo kilusi iš Švedijos, kurioje gotų mitas buvo itin
smarkiai paplitęs15. Branevo (Braunsbergo) Jėzuitų kolegijoje, kurioje Kojelavičius kurį
laiką (1644–1645) dėstė teologiją, mokėsi gana daug katalikų švedų jaunimo. Manau, kad
šiuo gyvenimo laikotarpiu Kojelavičius stengėsi iš naujo įminti lietuvių kilmės mįslę. Nors
Vilniaus jėzuitas sėmėsi įkvėpimo iš Lietuvos gotų ir sarmatų praeities, tačiau, panašiai kaip
Strijkovskio gotų ir romėnų koncepciją, ją vertino atsargiai. Savajai lietuvių istorijai pritaikydamas
legendą apie Vaidevutį ir jo sūnus, kai ką pakeitė ir patikslino, ir tai iš dalies
lėmė, jog savo dėmesį skyrė lietuviams, o ne prūsams. Reviduodamas požiūrį į romėniškus
lietuvių protėvius jis nuėjo dar toliau negu Strijkovskis.
Savąją senovės Lietuvos istorijos koncepciją Kojelavičius formulavo remdamasis įvairia
istoriografija bei savo kalbotyros tyrimais. Kilęs iš smulkiosios Kauno pavieto bajorijos
bei Kauno miestelėnų16, tikriausiai nuo vaikystės mokėjo lietuvių kalbą ir galėjo šiek tiek
pramokti latviškai. Šių dviejų kalbų panašumas galbūt paskatino atsisakyti požiūrio, pagal
kurį Lietuvos pavadinimas buvo etimologizuojamas lotynų kalbos pagrindu17. Visų pirma
filologinis metodas, atliktas pagal XVII a. standartus, buvo pamatas tapatinti herulus su
lietuvių ir žemaičių bei jų artimiausių žemiečių protėviais, tarp kurių, be latvių, prūsų ir jotvingių,
buvo dar ir polovcai bei pečenegai18. Lazijaus paskelbta Herulų malda Kojelavičiui
buvo raktas šių genčių kilmei nustatyti. Taigi austrų humanistas nesąmoningai, bet iš esmės
prisidėjo prie heruliškos teorijos atsiradimo.
Volfgangas Lazijus (Wolfgan Lazius, 1514–1565) buvo vienas didžiausių ano meto
mokslo autoritetų. Kaip ir jo tėvas, Simonas Lazijus (mirė 1532), studijavo filosofiją ir mediciną
gimtoje Vienoje bei Ingolštate. 1541 m. tapo Vienos universiteto Medicinos fakulteto
profesoriumi, du kartus buvo jo rektoriumi (1546 ir 1560 metais). Pasižymėjo ne tik
medicinos, bet ir geografijos, kartografijos ir istorijos srityje. Už nuopelnus istorijai buvo
pramintas universaliuoju žmogumi. Iš istoriografijos veikalų ypatingą šlovę įgijo Vienos istorija
(Vienna Austriae. Basel, 1546) bei veikalas, skirtas didžiajam tautų kraustymuisi (De
gentium migrationibus...). Antrajame veikale (pirmą kartą išspausdintas 1557 m., Bazelio
13 Jurkiewicz 2007: 73.
14 Stryjkowski 1985: 80.
15 Strzelczyk 1984: 363–370; Friedrich 2005: 127–132.
16 Kiaupa 2004: 356–367.
17 Historiae Litvanae... 1650: 8; Vijūkas-Kojelavičius 1989: 46.
18 Pagal populiarų tuometinės istoriografijos požiūrį (su kuriuo, beje, sutiko ir Strijkovskis).
L i tuAni s t i cA. 2 0 0 9 . t. 5 5 . nr. 3–4(79–80) 108
J. Oporini spaustuvėje ir dar du kartus tame pačiame amžiuje) Lazijus tarp kitų genčių aprašė
herulų genties istoriją, šiai temai veikalo XII knygoje paskirdamas gana didelį fragmentą19.
Pirmiausia apibūdino herulų išvaizdą bei aprangą pagal tuo metu populiarias
istoriografijos schemas, aprašė jų papročius, kalbą, kilmę, pirmines ir vėlesnes sodybas,
kraustymąsi, karo veiksmus20. Papildomos informacijos apie herulus pateikė kitose veikalo
dalyse (pvz., XI knygoje rašė apie krikščionybės tarp jų platinimą).
Mūsų svarstymams esminės yra Lazijaus pastabos apie herulų kalbą, visų pirma jo tariamos
herulų maldos „Tėve mūsų“ „atradimas“. Vienos humanistas teisingai herulų kalbą
pripažino germanų kalba, kaip argumentu remdamasis herulų vadų (karalių)21 vardų
klasifikacija. Vis dėlto klydo sakydamas, kad herulai išliko iki jo laikų Meklenburgijoje
tik kitu pavadinimu – „verulai“ ir kalbėjo savo senoviška kalba. Norėdamas tai įrodyti
pateikė herulų, o iš tikrųjų latvių „Tėve mūsų“. Tikriausiai jį suklaidino fantastiniai, galbūt
iš Meklenburgijos sklindantys pasakojimai, kuriuose, išskyrus esminį herulų ryšį su
Meklenburgija (bet tik atsižvelgus į didžiojo tautų kraustymosi epochą, o ne į XVI a.), vienintelė
teisinga informacija, kad maldos kalba yra gyva. Šios maldos priskyrimas herulams
ir kartu jų pripažinimas germanų gentimi sukėlė Lazijui nemažai sunkumų. Reikėjo įrodyti,
kad kalba, kuria buvo parašyta malda (Vienos mokslininkui skambanti egzotiškai), turi
bruožų, rodančių jos germanišką kilmę. Lazijus pateikė maldos vertimą į lotynų kalbą kartu
su atitinkamų žodžių etimologija22. Jis pripažino, kad dalis žodžių yra germanų („teutonų“)
kilmės, kiti žodžiai, anot jo, buvo kilę iš lotynų kalbos, dar kitus apibūdino kaip „barbariškus“,
bet tai neneigė jų germaniškos kilmės. Nepaisant klaidingų Lazijaus etimologinių
išvadų, jo pateiktas vertimas buvo taisyklingas, ir tai liudija, kad jis turėjo pažodinį lotynų
arba vokiečių „herulų maldos“ vertimą.
Susipažinęs su Lazijaus veikalu Kojelavičius konstatavo, kad herulų maldos kalba skambėjo
taip, kaip tada kalbėjo lietuviai ir latviai23, ir jam tai buvo pagrindinis herulų tapatinimo
su lietuviais įrodymas. Be to, rėmėsi herulų ir senovės lietuvių teisių, tikėjimų bei papročių
analogija, taip pat senovės Lietuvos kunigaikščių ir herulų vardų panašumu (Živinbutas,
Algimantas, Narimantas).
Kojelavičiaus svarstymus apie lietuvių kilmę iš herulų ir senąją Lietuvos praeitį išsamiai
aptarė Juozas Jurginis savo knygoje Legendos apie lietuvių kilmę (Vilnius, 1971: 104–118).
Trumpai juos priminsime.
Kojelavičius herulams priskyrė vietą Europos Sarmatijoje, o jų istoriją, į kurią įtraukė
legendą apie Vaidevutį, laikė pačia seniausia lietuvių ir jiems giminiškų genčių istorija, apimančia
seniausius laikus iki X amžiaus.
Prūsų istoriografijoje paplitusią teoriją apie senovės lietuvių ir alanų tapatumą24
Kojelavičius pritaikė savo koncepcijai, laikydamas alanus herulų šaka, kuri pradžioje apsi-
19 Naudojuosi 3-iuoju šio veikalo leidimu (Frankfurtas prie Maino, 1600). Žr.: Lazius [1557]. Toliau
cituojama iš šio leidinio.
20 Taip pat palygino herulų karalių katalogus, kuriuose buvo išvardyti iš dalies mitiniai ir istoriniai asmenys.
21 Lazius [1557]: 628 („Lingvam Herulorum Teutonicam exitisse, docent nomine regum quos habuerunt“).
22 Plg.: Meringer 1895: 490–491 („herulų maldos“ tekstas ir jo vertimas – Lazijaus komentaras iš
1-ojo De gentium leidimo).
23 Historiae Litvanae 1650. I: 6 („[lingua]...quam inter Litvanos ac Lotavos usus hodie retinet“); Vijūkas-
Kojelavičius 1989: 45.
24 Lietuvius su alanais, atsižvelgdamas į pavadinimo panašumą (alanai – litalanai – litfanai), sutapatino
jau Stela, žr.: Stella 1870: 294. Šį požiūrį M. Strijkovskis bandė pritaikyti savo išvadoms,
žr.: Stryjkowski 1846: 22, 43–44, 46 ir kt.
109 Jan Jurki e w i c z . ALbErtAs V i JūkAs -koJ E LAVi č i u s – hEruL iŠkos L i EtuVi ų k iLMė s t E o r i Jos. . .
gyveno Lietuvos žemėse – tarp Nemuno, Neries ir Dauguvos. Alanų / herulų likimą nusakė
pagal Stelos metraštinį pasakojimą25. Jis aprašė, kaip imperatoriaus Valentiniano III laikais
(366 m.) kartu su giminiškomis gentimis alanai / herulai išvyko į Romos imperijos žemes,
o po pralaimėjimo, vadui Litalanui (Littalanus) patarus, iškeliavo pas giminiškus prūsus ir
apsigyveno jų žemėse26. Šioje savotiškoje prūsų-alanų / herulų bendrijoje įsiviešpatavo anarchija,
kuri pasibaigė išrinkus valdovą – senį Vaidevutį (alaną), valstybės įkūrėją Prūsijoje.
Šis prieš mirtį padalijo šalį sūnums, iš kurių jauniausias, Litalanas jaunesnysis, vengdamas
konflikto su broliais, 373 m. paliko Prūsiją ir išvyko į senąją alanų / herulų tėvynę – Lietuvą.
Lietuva (Litvania) ir Latvija (Lotvia seu Lotavia) buvo pavadintos remiantis jo vardu. Abiejų
šalių pavadinimų kildinimas iš vieno vado vardo nebuvo naujiena, bet Kojelavičiaus veikale
įgijo papildomą prasmę, nes pabrėžė lietuvių ir latvių kalbų artumą. Šių tautų giminystės pabrėžimas
turėjo mokslinę vertę, o atsižvelgiant į tuometinį Respublikos ir Švedijos konfliktą
dėl Livonijos, galima kalbėti ir apie politinį jo aspektą.
Lietuvių istorikas glaustai aptarė anų metų herulų veiksmus, ypač jų dalyvavimą karuose
Italijoje ir kituose kraštuose. Laikė neabejotinu faktu, kad lietuvių (Alanorum seu
Litvanorum) kariuomenės kartu su kitais herulais ir giminiškomis gentimis (gotais, vandalais,
longobardais) dalyvavo žygiuose į Romos imperiją.
Kojelavičius neatsisakė pasakojimo apie atvykėlius iš Italijos – Palemoną ir jo žmones,
bet tiksliai jį pritaikė savo koncepcijai. Jo manymu, atvykėliai buvo ne Romos aristokratai,
bet herulų palikuonys, kurie nuo seno gyveno Italijoje. Iš šio krašto jie išvyko X a. pradžioje,
kai šalis paskendo vidaus kovose27. Tai leido Kojelavičiui pašalinti iš pasakojimų vieną
ryškiausių jo anachronizmų, tai yra ilgaamžį kelių Palemono palikuonių kartų valdymą
Lietuvoje. Kojelavičius, pakeitęs italų atvykėlius herulais, atgaivino Strijkovskio paneigtą
bendrą Lietuvos bajorijos ir liaudies kilmę. Taigi mitas apie „Romos palikuonis“ išliko, nors
nebuvo toks ryškus. Palemono ir jo draugų kraustymosi perkėlimas į X a. ir jų kaip herulų
apibūdinimas sudavė smūgį svarbiausiai lietuvių iš romėnų kilmės teorijos daliai. Tiesą
sakant, mokytų XVII a. žmonių vaizduotėje herulai, panašiai kaip longobardai, gotai ar gepidai,
atitiko reikalavimus, suteikiančius jiems teisę būti atskirų garbingų Europos tautų ar
dinastijų pradininkais, bet tuo požiūriu jie neprilygo romėnams. Tad galima manyti, kad
daliai lietuvių bajorijos jos senovės Romos aristokratijos pradininkų pakeitimas X a. herulų
vadais buvo tarsi degradacija28; kita vertus, tokia transformacija galėjo patikti bajorijai, nepretendavusiai
į romėnų kilmę.
Heruliškos lietuvių kilmės teorijos pagrindas buvo klaidingas. Lazijus latvių „Tėve mūsų“
pripažino herulų malda, ir tuo remdamiesi vėlesni tyrinėtojai (pradedant Kojelavičiumi)
25 Vis dėlto Stelos pasakojime alanai nėra siejami su herulais (ko gero, Kojelavičius rėmėsi Stelos pasakojimu,
lygino jį su Strijkovskio Kronika).
26 Stela nenurodo nei alanų į Romą žygio datos (366 metai yra Strijkovskio Kronikoje), nei vado vardo.
27 Nors Palemono ir jo žmonių keliavimo datą nustatė 924 m., bet ją laikė orientacine (žr.: Kojałowicz
1650. I: 31; plg.: Wijuk Kojałowicz 1897: 2).
28 Apie lietuvių oligarchų dinastijos atsargų požiūrį į Kojelavičiaus lietuvių kilmės iš romėnų teoriją gali
liudyti 1666 m. Radvilų genealoginė lentelė, sudaryta Jano Juzefo Naronskio (mirusio 1678 m.), įžymaus
kartografo Józefo Naronovičiaus-Naronskio sūnaus. Radvilai kildinami čia yra iš Dausprungo
(Dorsprungo), Palemono bendražygio. Lentelėje yra pateikiami paties Palemono ir kitų jo trijų bendražygių
genealoginiai medžiai, ją papildo istoriniai komentarai, kuriuose „Romos kunigaikščių“ atvykimas
į Lietuvą aiškinamas tuo, jog po laimėjimo su Pompėjumi juos išginė Julijus Cezaris. Čia susiduriame
su tradiciniu požiūriu, vyravusiu seniausioje Lietuvos istorijoje, kuris atsirado, Radviloms
užsakius, po keliolikos metų, kai buvo išspausdinta Kojelavičiaus Lietuvos istorija (žr.: Lietuvos valstybės
istorijos archyvas. F. 1280. Ap. 2. B. 9).
L i tuAni s t i cA. 2 0 0 9 . t. 5 5 . nr. 3–4(79–80) 110
herulus tapatino su lietuviais, prūsais arba latviais. Šios klaidos turėjo įtakos Naujųjų Amžių
Europos mokslo informacijai.
Nežinoma, iš kur ir kaip Lazijus gavo latvių maldos tekstą. Į šį klausimą XIX a. pabaigoje
bandė atsakyti vokiečių kalbininkas Rudolfas Meringeras. Jį iš pat pradžių sudomino
latvių „Tėve mūsų“ trečiajame Martyno Bielskio29 Pasaulio kronikų leidime (1564),
ir net hipotetiškai buvo linkęs manyti, kad lenkų istoriografas šios maldos tekstą pasiėmė
iš De gentium migrationibus30. Įrodžius šią hipotezę tektų pripažinti, kad Bielskis „herulų
maldą“ teisingai identifikavo kaip de facto latvių, gerokai anksčiau, negu tai nustatė
kalbotyrininkai (XIX a.). Vis dėlto, kai žymus kalbininkas, vienas iš baltų kalbotyros kūrėjų
Adalbertas Bezzenbergeris atkreipė dėmesį į latvių „Dievo maldos“ tekstą žymioje
Sebastijono Miunsterio (Sebastianus Münster) Kosmografijoje, Meringeras pakeitė savo
požiūrį į šaltinį, kuriuo naudojosi Bielskis. Šiame vokiečių kalba parašytame veikale, pirmą
kartą išleistame 1544 m., buvo pateiktas kartografinis bei aprašomasis tuo metu žinomo
viso pasaulio vaizdas. Šio veikalo populiarumą liudijo tai, jog jis XVI–XVII a. daug kartų
buvo išleistas vokiečių kalba, išverstas į lotynų bei kitas kalbas. Pirmuosiuose Kosmografijos
leidimuose nėra latvių maldos. Ją randame tik 1550 m. veikalo leidimuose (lotynų ir vokiečių
kalbomis), ir tai yra pirmasis spausdintas latviškas tekstas31. Šis latvių literatūros istorijos
faktas Miunsteriui suteikė tvirtą poziciją.
Mokslininkas, prieš paskelbdamas „Tėve mūsų“ tekstą, pateikė pastabas, kurios liudijo, jog
jis gana gerai perprato Livonijoje esančius kalbinius santykius. Kaip pagrindinį asmenį, teikiantį
tokią informaciją, įvardijo Johaną Hezentoterį (Johann Hasentödter, 1517–1586), kurį
apibūdino kaip puikų „daugelio kraštų ir karalysčių“ žinovą; dar pridūrė, kad Hezentoteris
Livonijos ponų dvaruose praleido ilgesnį laiką, kur buvo užsiėmęs kanceliariniais darbais. Iš
Miunsterio pastabų galime daryti išvadą, kad jis latvių maldos tekstą įgijo iš Hezentoterio32.
Meringeras, išanalizavęs Miunsterio (1550), Lazijaus (1557) ir Bielskio (1564) paskelbtus
„Tėve mūsų“ tekstus, nusprendė, kad pirmojo tekstas buvo bendras šaltinis likusiesiems.
Šios nuomonės taiklumą patvirtino Ignacy Chrzanowskis, nuodugniai ištyręs Bielskio tekstą33.
Kitaip šis klausimas atrodo Lazijaus atveju. Abejonių kelia faktas, kad savo išvadose jis
29 Bielski 1564. S. k. 438 r. (egz. Biblioteki Kórnickiej, Cim. F 4063). Toliau cituojama iš: Bielski 1564
(plg. fotoofsetinį šio egzemplioriaus leidimą – Warszawa, 1976).
30 Meringer 1895: 492–493.
31 Kolbuszewski 1982: 419. Manoma, kad pirmieji spausdinti tekstai latvių kalba pasirodė anksčiau, bet
jų iki šiol nerasta.
32 Cosmographia...: 789 („Haec pro bona parte habeo a Johanne Laprocida, homine multarum regum et
regionum expertissimi“). Naudojuosi elektronine 1552 m. leidimo versija: Biblioteca Nacional Digital:
http://plrl.pt/13845 (Biblioteca National de Portugal). 1550 m. leidime vokiečių kalba: „Dis alles oder
zum groessern theil hab ich von dem weit erfarn Johan Hasentoedter so manch jar in Lyffland an
den herren hoefen vnd Cantzelien gewesen / vil erfaren hat“ (cituojama iš: Meringer 1895: 493).
Johanas Hezentoteris, muzikas, metraštininkas, poetas, Gdansko miesto tarybos sekretorius, kilęs iš
Hesijos, daugelį metų buvo susijęs su Karaliaučiumi ir Gdansku (nuo 1578 m. ėjo miesto tarybos sekretoriaus
pareigas). Parašė išsamią pasaulio kroniką (Chronica Das ist Beschreibung der furnembsten
gedechtniswurdigen Historien, Geschichten und Handlungen...., Durch Johannem Hasentodter..., Zu
Konigsperg bey Johann Daubman. M. D. LXIX (Bibl. Narodowa, sygn.: XVI. Qu 1968)). Hezentoterio
biografijos duomenis žr.: Katalog der Handschriften der Danziger Stadtbibliothek. Theil 3. Bearbeitet
von O. Günther. Danzig, 1909. 289–290; Altpreußische Biographie herausgegeben ...von Christian
Krollmann. Band I. Königsberg (Pr.), 1941. 254 (Hassbargeno parašyta biograma).
33 Chrzanowski 1906: 69, 121. Čia Livonijos aprašyme yra pateikti iš Miunsterio Bielskio nusižiūrėti
skoliniai. Kai kurie skirtumai tarp Miunsterio ir Bielskio maldos teksto galėjo atsirasti dėl perrašymo
arba spausdinimo klaidų.
111 Jan Jurki e w i c z . ALbErtAs V i JūkAs -koJ E LAVi č i u s – hEruL iŠkos L i EtuVi ų k iLMė s t E o r i Jos. . .
visiškai nekreipė dėmesio į tai, kad jo pateikta malda yra latviška, ir nesiejo jos su Latvijos
teritorija, nors Miunsteris aiškiai nurodė maldos kilmę. Turint omenyje didelę Lazijaus
erudiciją, jo ryšius su intelektualia Bazelio aplinka bei ypatingą Miunsterio Kosmografijos
populiarumą, sunku daryti prielaidą, kad Vienos mokslininkas nežinojo šio veikalo. Galbūt
naudojosi pačiais anksčiausiais jo leidimais (prieš 1550 m.), o vėlesnių latvių „Tėve mūsų“
leidimų nepastebėjo. Galbūt tekstas, kuriuo jis naudojosi, nebuvo iš Kosmografijos arba
buvo tik nuorašas iš šio veikalo, bet Lazijus apie tai nežinojo. Galų gale klaidingą latvių
maldos identifikavimą, kaip ir didesnę jo išvadų apie herulus dalį, galima laikyti tipiškomis
humanistinėmis mistifikacijomis34.
Tokiomis mistifikacijomis buvo tikima dar XIX a., tad joms neatsispyrė ir Kojelavičius.
Stebina faktas, kad jis vienareikšmiškai nepasakė, jog „Herulų malda“ yra parašyta latvių
kalba. Šios maldos kalbą jis identifikavo kaip lietuvių ir latvių vartojamą kalbą. Kojelavičius
tikriausiai žinojo lietuvių ir latvių kalbų skirtumus, taip pat žinojo latvišką „Tėve mūsų“
iš publikuotų tekstų arba iš savo jėzuitų vienuolyno konfratrų35. Galima manyti, kad
Kojelavičiaus nevienareikšmį požiūrį nulėmė faktas, jog savo tyrinėjimuose stengėsi įrodyti
kilnią antišką lietuvių kilmę, kuri harmonizuotų su Didžiosios Kunigaikštystės vaidmeniu
viduramžių ir Naujųjų Amžių Europoje. Norint pasiekti šį tikslą, akivaizdus herulų kalbos
tapatinimas su latvių kalba nebūtų buvęs racionalus. Galbūt panašiais motyvais vadovavosi
vėlesni tyrėjai, turėję daug platesnę lyginamąją kalbinę medžiagą negu Kojelavičius.
XVII a. tokiu pavyzdžiu gali būti Christoforas Hartknochas, kuris gana aukštai vertino
Kojelavičiaus istoriografinius pasiekimus ir jais rėmėsi, bet, vadovaudamasis prūsišku patriotizmu,
herulų kalbą identifikavo kaip senųjų prūsų kalbą36. Kiek vėliau Hartknochu pasekė
Matas Pretorijus (Matthaus Prätorius), kuris „Herulų maldos“ kalbą laikė senųjų prūsų
kalba, pripažindamas herulus senųjų prūsų protėviais37.
XVIII a. antrojoje pusėje vokiečių istorikas Augustas Liudvikas Šlozeris (August Ludwig
Schlözer), pastebėjęs Lazijaus klaidą, atmetė versiją, kad malda parašyta herulų kalba, ir
šios maldos tekstą laikė lietuvišku38, o ne latvišku. XIX a. pradžioje Bohušas, nors ir turėjo
gana daug kalbinės medžiagos, ne tiktai pripažino herulų maldą lietuviška, bet sugrįžo prie
koncepcijos, tapatinančios lietuvių protėvius su herulais.
Atkreipkime dėmesį į dar vieną dalyką – Kojelavičiaus herulų teorijos recepciją.
Istoriografijoje pažymima, kad Lietuvos istorija XVII–XVIII a. Lietuvoje buvo labai populiari,
net tapo vadovėliu jėzuitų, o vėliau pijorų kolegijose39. Tiesą sakant, Kojelavičiaus veikalas
Lietuvoje atliko labai svarbų vaidmenį istorinės edukacijos srityje; jį platino mokyklinis
jėzuitų teatras40. Kita vertus, šis veikalas net iki XX a. nesulaukė antro leidimo, išskyrus
34 Plg. H. Lovmianskio pastabas dėl herulų kilmės teorijos: Lelewel 1969: 16.
35 Vienas iš šių konfratrų galėjo būti Georgas Elgeris (1585–1672), misionieriavęs Livonijoje, nusipelnęs
latvių raštijai (Kolbuszewski 1982: 420–421). Kai kurie Elgerio latvių kalba parašyti darbai buvo išleisti
Vilniaus Akademijos spaustuvėje XVII a. (Čepienė; Petrauskienė 1979: 59).
36 Alt- und Neues Preussen oder Preussischer Historien, zwey Theile..... Durch M. Christophorum Hartknoch....
Franckfurt und Leipzig.... Druckts Johann Andreoe. Anno MDC LXXXIV (egz. Biblioteki
Kórnickiej, 3199). Hartknochas, panašiai kaip kiti tų laikų mokslininkai, ypač kreipė dėmesį į prūsų,
lietuvių ir latvių kalbų artumą, ir tai sudarė geras sąlygas (kaip ir Kojelavičiaus atveju) įvairiai identi-
fikuoti „Herulų maldos“ kalbą.
37 Pretorijus 2004: 284–312.
38 Schlözer 1785: 27 („Herulen ist blos Lazius schuld, der ein littauisches Vaterunser für herulisch ausgab“).
Šiuo atveju Šlozerio požiūriui gana didelę įtaką turėjo Kojelavičiaus autoritetas. Šis požiūris
nebuvo motyvuotas tautiškomis emocijomis.
39 Žr.: Puchowski 2002: 188–208.
40 Zaborskaitė 1981.
L i tuAni s t i cA. 2 0 0 9 . t. 5 5 . nr. 3–4(79–80) 112
XVII a. antrosios pusės leidimą, kurį į vokiečių kalbą išvertė Šlozeris. Laikydamasis savo
„tautų kronikų“, istorikas minėtą vertimą pateikė savo veikale, skirtame Lietuvos istorijai.
Šis vertimas tebuvo de facto gerokai pakoreguota Kojelavičiaus darbo versija. Istoriografijoje
šis faktas dažnai yra neįvertinamas, nors į tai gana seniai dėmesį atkreipė lietuvių istorikas
Jonas Matusas41. Šlozeris nenutylėjo Kojelavičiaus apmąstymų apie lietuvių genezę (pateikė
juos santraukoje), bet laikė juos nepagrįstais42. Tad savaime suprantama, kad jo parengta
Lietuvos istorija, kuri nebuvo itin skaitoma nei Lietuvoje, nei Lenkijoje, ne tik kad nesustiprino
lietuvių heruliškos kilmės teorijos, bet ir vertė ją atmesti.
Išversti Kojelavičiaus veikalą į lenkų kalbą XVIII a. apsiėmė kunigas Mykolas Ratomskis
(1738–1776)43, tačiau nežinoma, ar šį vertimą jis baigė. Yra žinomas tik jo Lietuvos istorijos
antros dalies vertimas44, bet neaišku, ar išvertė pirmą dalį. Įtikinamiausia versija, kad pirmos
dalies, skirtos Lietuvos pagoniškajai praeičiai, vertimo kunigas Ratomskis nesiėmė,
nutaręs, jog jis nereikalingas, arba šį darbą atidėjo vėlesniam laikui ir jo neatliko.
Tiek XVII a., tiek ir XVIII a. viduryje lietuvių romėniška kilmė buvo bajorijos atrakcija
ir neatrodė, kad heruliška koncepcija iš esmės pakenktų šio požiūrio populiarumui45.
Pavyzdžiu čia galėtų būti Pranciškaus Paprockio veikaliukas Namų žinios apie Lietuvos
Didžiąją Kunigaikštystę46. Lietuvos istorijos pradžią autorius sieja su romėno Palemono atvykimu
į jos žemes, kuris „pavadino šalį Litalija, arba Lietuva“47. Paprockis žinojo apie herulišką
Lietuvos pradžią, bet apie tai paminėjo savo knygos paskutiniame puslapyje, atskirame
skyrelyje gana charakteringu pavadinimu: „O początkach niepewnych historii litewskiej“48.
Pats Kojelavičius heraldikos darbuose nesirėmė savąja Lietuvos pradžios heruliška koncepcija.
Jis lietuvius kildino iš Palemono – „Romos kunigaikščio“ ir jo žmonių, palaikė versiją
apie jų atvykimą į Lietuvą X a., bet neužsiminė apie jų herulišką kilmę. Tikriausiai jautė,
jog jo lietuvių kilmės teorija tarp bajorijos nėra populiari.
Atrodo, kad XVIII a. Kojelavičiaus Lietuvos istorija už Respublikos ribų buvo užmiršta49.
Susidomėjimas ja atgijo minėto Šlozerio atlikto vertimo dėka. Šis tarptautinėje arenoje
aukštai vertinamas Getingos universiteto profesorius, Rytų Europos istorijos žinovas, nenuginčijamai
pripažino Kojelavičių vienu geriausių ankstesnio amžiaus istoriografų50. Tokia
Šlozerio nuomonė yra ypatinga, nes įžymus vokiečių mokslininkas atstovavo Apšvietos
epochos istoriografijai, kai kritiški tyrimai buvo atliekami remiantis istorijos skyrybomis
41 Matusas-Sedauskas 1930: 320.
42 Kojelavičiaus svarstymus apie Lietuvos herulišką kilmę pavadino „lietuviška pasaka“ („die litauische
Fabel“), apie Palemoną pasakė, kad tiki juo lygiai taip pat, kaip Lechu ir Šventuoju Chrizostomu
(Xynoris), žr.: Schlözer 1785: 9, 25. Plg.: Łowmiański 1932: 233.
43 Popłatek 1973: 383. Encyklopedia wiedzy... 1996: 562.
44 Biblioteka XX. Czartoryskich w Krakowie, rkp 1329 II (pavadinimas pagal katalogą: „Historya litewska
Kojałowicza“. Część II. Tłum p. X. Ratomskiego).
45 Šis klausimas bus nagrinėjamas kitame mano straipsnyje.
46 [F. Paprocki]. Domowe Wiadomości o Wielkim Xięstwie Litewskim z przyłączeniem Historyj Tegoż
Narodu, przedrukowane w Wilnie w drukarni J. K. Mści Akademickiey Societatis Jesu Roku 1763
(Vilniaus universiteto bibliotekos egz., sygn. IV 22537). Pirmas šio darbo leidimas pasirodė 1760 m.
47 Ten pat: 15. Autorius neapibrėžė romėnų atvykimo į Lietuvą laiko, bet, matyt, buvo linkęs šį įvykį
datuoti X a., kadangi Kerniaus, Palemono sūnaus, valdymą datavo (sekdamas Kojelavičiumi) „apie
1040 m.“
48 Ten pat: 54.
49 Kaip patikimą šiuo atveju galima pripažinti Šlozerio nuomonę (Schlözer 1785: 4), kuris teigė, jog jo
laikais Europos istorikai Strijkovskio ir Kojelavičiaus veikalų nežinojo.
50 Ten pat: 22.
113 Jan Jurki e w i c z . ALbErtAs V i JūkAs -koJ E LAVi č i u s – hEruL iŠkos L i EtuVi ų k iLMė s t E o r i Jos. . .
su pasaka; dėl to buvo paneigta didelės istoriografijos51 palikimo dalies vertė. Nors Šlozeris
aukštai vertino Kojelavičiaus mokslo nuopelnus, atmetė daugelį jo išvadų, tiesą sakant, visas
tas, kurios buvo susijusios su Lietuvos istorija iki 1000 metų. Lietuvos-Lenkijos Respublikos
Apšvietos epochos istoriografijoje nebuvo atsisakyta ankstesnės istoriografijos kritikos, ypač
jos požiūrio į senovės tautos istoriją, nors ne visada tai buvo įmanoma pagrįsti patikimomis
koncepcijomis52. Lietuvių kilmės iš herulų teorija tuo metu buvo praktiškai užmiršta. Tą
geriausiai liudija faktas, kad šios teorijos atgimimas XIX a. pradžioje Bohušo dėka buvo
priimtas kaip nepaprastas atradimas.
Nors Kojelavičiaus heraldikos darbais XIX ir XX a. mokslo pasaulis nuolat domėjosi, to
negalima pasakyti apie jo istoriografinį palikimą. Šis palikimas nebuvo pakankamai įvertintas
ir dėl to, kad remtasi XIX ar XX amžiaus darbų kriterijais, neatsižvelgiant į ankstyvosios
Naujųjų Amžių epochos veikalus, arba kokiu nors vienu požiūriu (ypač Kojelavičiaus lietuvišku
patriotizmu)53. Vilniaus jėzuito pateiktoje Lietuvos pradžios istorijoje dažnai buvo
įžvelgiama tik mažai reikšminga ankstesnių istoriografinių požiūrių modifikacija. Net nebuvo
bandoma pažinti, kuo remdamasis XVII a. istorikas padarė savo išvadas.
Ryški mokslininkų pažiūrų kaita prasidėjo nuo 1970-ųjų. Šiuo metu Kojelavičiaus gyvenimas
ir veikla lietuvių istoriografijoje yra vienas iš dažnesnių svarstymų objektų ir kelia
didelį susidomėjimą tiek Lenkijoje, tiek ir kituose kraštuose54. Galima tikėtis, kad kitų tyrimų
metu bus išsamiai atskleisti įvairūs Kojelavičiaus originalios lietuvių kilmės teorijos
formulavimo aspektai.
Gauta 2009 09 20
Parengta 2009 10 15
Literatūra
1. Bielski, M. Kronika wszytkyego Swyata na ssesc wyekow. Monarchie czterzy rozdzielona <...>. Kraków,
1551 (oficyna Floriana Unglera).
2. Bielski, M. Kronika tho iesth historya Swiata na szess wiekow, a czterzy Monarchie rozdzielona....
Drukowano w Krakowie u Mattheusza Siebeneychera Roku... 1564. S. k. 438 r. (egz. Biblioteki
Kórnickiej, Cim. F 4063)
3. Bohusz, K. O początkach narodu i języka litewskiego. Warszawa, 1808. 102.
4. Chrzanowski, I. Marcin Bielski. Studium literackie. Warszawa, 1906.
5. Čepienė, K.; Petrauskienė, I. Vilniaus Akademijos spaustuvės leidiniai 1576–1805. Bibliografija.
Vilnius, 1979.
6. Encyklopedia wiedzy o jezuitach na ziemiach Polski i Litwy 1564–1995. Opr. L. Grzebień SJ przy
współpracy zespołu jezuitów. Kraków, 1996.
51 Grabski 2003: 356.
52 Kojelavičiaus svarstymus apie lietuvių kilmę parėmė žymiausias XVIII a. lenkų istorikas Adamas
Naruszeviczius (1733–1796). Lenkų tautos istorijos pirmame tome (išspausdintame 1824 m.) lietuvių
protėviais laikė (remdamasis Kojelavičiumi) suromėnintus alanus, kurių netapatino su herulais; tiesą
sakant, ir pastaruosius buvo linkęs pripažinti dalyvavus lietuvių genezėje (žr.: Naruszewicz 1836:
30–32, 81–88).
53 Toks požiūris nebuvo dažnas, bet XIX a. antrojoje pusėje ir XX a. įsigalėjo nuomonė, kad Kojelavičiaus
Lietuvos istorija yra ne toks originalus veikalas, palyginus su Strijkovskio Kronika. Kojelavičiaus istoriografinio
palikimo įvertinimą XIX ir XX a. istoriografijoje pateikiu spausdinimui parengtame
straipsnyje.
54 Šio susidomėjimo pastaruoju metu geriausias įrodymas – šiais metais balandžio 30 – gegužės 1 dienomis
Vilniuje, Lietuvių literatūros ir tautosakos institute, įvykusi tarptautinė mokslinė konferencija
„Albertas Vijūkas-Kojelavičius iš 400 metų perspektyvos“.
L i tuAni s t i cA. 2 0 0 9 . t. 5 5 . nr. 3–4(79–80) 114
7. Erasmus Stella Libonothanus. De Borussiae antiquitatibus libri duo. Scriptores Rerum Prussicarum.
Bd. 4. Von Th. Hirsch, M. Töppen, E. Strehlke (Hg). Leipzig, 1870.
8. Friedrich, K. Inne Prusy. Prusy Królewskie i Polska między wolnością a wolnościami (1569–1772).
Przekł. G. Waluga. Poznań, 2005.
9. Grabski, A. F. Dzieje historiografii. Poznań, 2003.
10. Grunau, S. Preussische Chronik. von M. Perlbach (Hg). Lieferung I. Leipzig, 1875.
11. Hackmann, J. Preußische Ursprungsmythen. Entstehung und Transformation vom 15. bis ins 20.
Jahrhundert. In Preussen in Ostmitteleuropa. Geschehensgeschichte und Verstehensgeschichte.
M. Weber (Hg.). München, 2003.
12. Hartknoch, K. Alt- und Neues Preussen oder Preussischer Historien, zwey Theile..... Durch M. Christophorum
Hartknoch.... Franckfurt und Leipzig.... Druckts Johann Andreoe. Anno MDC LXXXIV.
(egz. Biblioteki Kórnickiej, 3199)
13. Jurginis, J. Legendos apie lietuvių kilmę. Vilnius: Vaga, 1971.
14. Jurkiewicz, J. Czy tylko plagiat? Uwagi w kwestii autorstwa Sarmatiae Europeae descriptio
(1578). In Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorijos šaltiniai. Faktas. Kontekstas. Interpretacija.
Red. A. Dubonis ir kt. Vilnius, 2007.
15. Kiaupa, Z. Alberto Kojelavičiaus ir jo brolių kilmė bei šeima. Lietuvos istorijos įvairenybės. 2 knyga:
Albertas Vijūkas-Kojelavičius. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2004.
16. Vijūkas-Kojelavičius, A. Lietuvos istorija. I–II d. Iš lot. k. vertė L. Valkūnas. Vilnius, 1989.
17. Kolbuszewski, S. F. Literatura łotewska. In Dzieje literatur europejskich. Cz. II. Pod red. W. Floryana.
Warszawa, 1982.
18. Cosmographia universalis Lib. VI. in quibus, iuxta certionis fidei scriptorum tradicionem describuntur....
Auctore Sebastiano Munstero. Basileae apud Henrichvm Petri. Mense marto Anno Salutis M. D. LII.
(elektroninė 1552 m. leidimo versija: Biblioteca Nacional Digital: http://plrl.pt/13845 (Biblioteca
National de Portugal))
19. Lazius, W. De gentium aliqvot migrationibus, sedibus, fixis, reliqvis, lingarumque initiis et immunitationibus
ac dialectis. Libri XII... Francofvrti, Apud Andreae Wecheli heredes. Claudium Marnium et
Joannem Aubrium, M. D. C. [1557]. (egz. Biblioteki Kórnickiej, 31316)
20. Lelewel, J. Dzieła. T. X.: Dzieje Litwy i Rusi aż do unii z Polską w Lublinie 1569 zawartej. Opr. J. Ochmański.
Wstępem poprzedził H. Łowmiański. Warszawa, 1969.
21. Lelewel, J. Wzmianka o najdawniejszych dziejopisach polskich i Uwagi nad rozprawą JW. JX. Bohusza:
O początkach narodu i języka litewskiego. Warszawa, 1809.
22. Lewaszkiewicz, T. Joachim Lelewel a początki polskiej bałtologii językoznawczej. Bałto-słowiańskie
związki językowe. Prace Slawistyczne. 81. Pod red. M. Kondratiuka. Wrocław, 1990.
23. Łowmiański, H. Studia nad początkami społeczeństwa i państwa litewskiego. T. 2. Wilno, 1932.
24. Matusas-Sedauskas, J. Albertas Vijūkas Kojelavičius kaip Lietuvos istorininkas. Praeitis. T. 1. Kaunas,
1930.
25. Meringer, R. Ein altes lettisches Vaterunser. In Archiv für slavische Philologie. Siebzehnter Band.
von V. Jagič. (Hg.) Berlin, 1895.
26. Naruszewicz, A. Historia narodu polskiego. T. 1. Wydanie nowe Jana Nepomuncena Bobrowicza.
Lipsk, 1836.
27. Niendorf, M. Das Großfürstentum Litauen. Studien zur Nationsbildung in der Frühen Neuzeit (1569–
1795). Band 3. Veröffentlichungen des Nordost-Instituts. Wiesbaden, 2006.
28. Ochmański, J. Historia Litwy. Wrocław, 1990.
29. Popłatek, J. Komisja Edukacji Narodowej. Udział byłych jezuitów w pracach Komisji Edukacji
Narodowej. Kraków, 1973.
115 Jan Jurki e w i c z . ALbErtAs V i JūkAs -koJ E LAVi č i u s – hEruL iŠkos L i EtuVi ų k iLMė s t E o r i Jos. . .
30. Pretorijus, M. Prūsijos įdomybės arba Prūsijos regykla. T. 2 [Matthaeus Praetorius. Deliciae Prusicae
oder Preussische Schaubühne. Zweiter Band]. Parengė I. Lukšaitė. Vilnius, 2004.
31. Puchowski, K. Litwa – Korona – Europa w ars educandi jezuitów w Rzeczypospolitej. In Między
Zachodem a Wschodem. Studia z dziejów Rzeczypospolitej w epoce nowożytnej. Red. J. Staszewski,
K. Mikulski, J. Dumanowski. Toruń, 2002.
32. Rowell, S. C. How did Długosz Come to Explain the Origins of Prussia? In: Istorijos akiračiai.
Red. A. Dubonis, Z. Kiaupa, E. Rimša. Vilnius, 2004.
33. Sabaliauskas, A. Lietuvių kalbos tyrinėjimo istorija iki 1940 m. Vilnius, 1979. 8–9.
34. Schlözer, A. L. Geschichte von Littauen, als einem eigenen Großfürstenthume, bis zum J. 1569.
Geschichte von Littauen, Kurland und Liefland. Von August Ludwig Schlözer und Ludwig Albrecht
Gebhardi. Halle, bey Johann Jacob Gebauer, 1785. (egz. Biblioteki Kórnickiej, 32348)
35. Strzelczyk, J. Goci – legenda i rzeczywistość. Warszawa, 1984.
36. Stryjkowski, M. Kronika polska, litewska, żmudzka i wszystkiej Rusi. T. I. Warszawa, 1846 (wydanie
M. Malinowskiego, Przedruk techniką fotooffsetową, Warszawa, 1985).
37. Wijuk Kojałowicz, W. Herbarz Rycerstwa W. X. Litewskiego tak zwany Compendium... Kraków:
Wyd. F. Piekosiński, 1897.
38. Zaborskaitė, V. Prie Lietuvos teatro ištakų. XVI–XVIII a. mokyklinis teatras. Vilnius, 1981.
39. [Vijūkas–Kojelavičius, A.] Historiae Litvanae pars prior: De rebus Litvanorum ante susceptum Christianam
Religionem, conjuctionemque Magni Litvaniae Ducatus cum Regno Poloniae, Libri Novem...
Dantisci, sumptibus Georgii FÖrsteri..., A[nno] 1650.
JAN JURKIEWICZ
Wojciech Wijuk-Kojałowicz as the initiator of the
theory of Herulic origin of Lithuanians
Summary
An important part of the national identity of the 16th–18th century Lithuanian nobility
was the belief that Lithuanians descended from ancient Romans. In the 17th
century, a new concept was proposed by the Lithuanian historian Wojciech Wijuk-
Kojałowicz. He claimed that Lithuanians descended from Heruli whom he classified
as Sarmatians. Although the identification of Lithuanians with Heruli was wrong, it
deserves attention as an example of a 17th-century historical explanation of the mystery
of the nation’s origins. To create a new vision of the earliest history of Lithuania,
Kojałowicz used mainly sources of Lithuanian, Prussian and West European historiography.
In his research, he relied greatly on the philological method and stressed
the affinity among the Lithuanian, Latvian and Prussian languages. This paper presents
the genesis of the concept of the Herulic origin of Lithuanians (with a particular
focus on the research conducted by Kojałowicz), its relation to alternative
historiographic views, the impact on the subsequent historiography (of the 17th and
18th centuries) and its reception by Lithuanian nobility. Further insights are needed
to understand why the concept of the Herulic origin of Lithuanians was not widely
accepted in the 17th and 18th centuries but gained great popularity in the early 19th
century.
Key words: Wijuk-Kojałowicz, Heruli
Uploading ....