Kaunui mažiausiai 600 metų, bet iki šiol šis šaunus ir senas miestas nežino, ką jo vardas reiškia, nors atsakymo buvo ieškota net Mažojoje Azijoje (kur žinomas Antikos laikų miestas Kaunos).
Manome, kad galbūt pirmasis Kauną paminėjo arabų geografas Al Idrisi. Jo raštuose randame Qanya, Qaynu, Kaniyū ir netgi Kabnu (apie 1140 m.), Gilberas de Lanua mini Caune(?). Lotyniškuose rašytuose dokumentuose randame Cawno (1109), vėliau Cowno ir Kowno (1429), gudiškuose Kovno, o kryžiuočiai rašė Cauwen, Kauwen, Cawen, Kawen, vėliau vokiečiai Kauen.
Yra keletas versijų dėl Kauno vardo kilmės. Pirmoji, seniausioji būtų iš legendinio Palemono sūnaus Kuno. Maloniausia kauniečio ausiai, artimiausia mentalitetui būtų antroji versija iš káuti(s)- kovoti, muštis, peštis. Iš čia kaũnis (kaunė, kaunia) – kova, mūšis, dūžis [„pasikėlė didis kaũnis – LKŽ]; kaunius – kas muša, barasi. A. Senn‘as iš kautis išveda Kaũnas, kas reiškia narsuolį - be abejo, turėta omeny kauniečiai...
Trečioji versija mažai įtikima – iš, kaip teigia vokiečių kalbininkas G. Studerus – nuo kaunùs – žemas, gilus, slėnus (gotų hauns – žemas; hauneius – pažeminimas, nusižeminimas); kaunus – 2. kuklus (LKŽ), plg. Vaižganto posakį: „Penktoji dorybė – kaunumas“, t.y. kuklumas. Šitoji dorybė, be abejo, kauniečiams negresia...
*
Norime pasiūlyti dar vieną versiją, mūsų nuomone, patikimiausią, bet kurią visuomenė, ypač akademinė, tikriausiai sunkiai priims dėl jos paprastumo ir akivaizdumo.
Dalykas tas, kad dabartinės Lietuvos vietovardžių sąvade yra daugybė vietovardžių, surištų su kalno pavadinimu – Kalniai, Kalnai, Kalnas, Kalnelis, Kalnėnai, Kalnynai (Kalnynė), Kalnuočiai (Kalnyčiai, Kalnučiai), Kalnujai (Kalnijai), Kalniečiai. Ypač daug Kalniškių – virš 30.
Tuo pačiu metu tame pat sąraše galime rasti ir savotiškus šių vardų atitikmenis, tiek vietoj Kaln – yra Kaun- : Kauniai, Kauniškis (Kauniškiai), Kaunetiškiai, t.p. Kaunakiemis, Kaunatava.
Tad:
Kaln-iai | Kaun-iai (prie Biržų)
Kaln-iškiai | Kaun-iškiai
Kaln-iškis | Kaun-iškis
ir pagaliau
Kaln-as (prie Pasvalio) | Kaun-as
Šių eilučių autorius nepatingėjo apvažiuoti didelę dalį šių Kaln-ių ir Kaun-ių. Kaip ir buvo galima laukti, jų apylinkėse būtinai kur nors stūksojo kalnas ar kalneliai – tiek su šaknimi kaln-, tiek su kaun-. Dauguma jų – lygumose, kur matyt, kiekvienas kalnelis, kad ir menkiausias, buvo semantiniu iššūkiu. Aišku, kad tai toli gražu ne Džomolungmos ir netgi ne Šatrijos, bet tendencija aiški – tiek Kalniškiai, tiek Kauniškiai gavo vardus nuo savo kalnelių. Pvz., važiuojant Žemaičių plentu, ties Raseiniais išvysime lygumose stūksant morenines aukštumas (apie 113 m. virš jūros lygio). Tai - Kalnújai.
Lygiai taip ir su pavardėmis. Šalia
Kalnietis (Mantas!) – Kaunietis
Kalnelis – Kaunelis;
Kalnienės – Kaunienė
Kalniuvienės – Kauniuvienė ir t.t.
Ar gali būti, kad KAUN-as – tai KALN-as?
*
Kad transformacija l-u [l- (v) u] yra įmanoma, rodo šios šaknies evoliucija (čia v turbūt yra tarpinė būklė). Kad l –> u yra įmanoma, rodo LKŽ: pvz., sinonimai klyk-ti / kvyk-ti; t. p. iš-klaus-ti / iš-kvos-ti; u –> v galimybę rodo Cawen – Kauen; pavardės Kovnacki – Kauneckas.
Labai svarbiu Kauno „kalnietiškos“ kilmės įrodymu yra Kauno apylinkių toponimika. Antai Žaliakalnio šiaurinėje dalyje, šalia Klinikų ir VII forto, būta kaimo Kalnica. Po šiuo, be abejo, sulenkintu variantu turbūt slypi toponimas Kalniečiai (Kalnyčiai?). Šalia esantis Kauno mikrorajonas taip ir pavadintas, taip pat ir gatvė; plg. pavardes Kalnietis ir Kaunietis.
Tačiau paskutinį lemiamą akcentą pateikia paslaptingasis jotvingių žodynėlis, gudo studento 1978 m. rastas Belovežo girioje (žr. Z. Zinkevičiaus str. „ Polsko – jatviažskii slovarik“ leidinyje „ Balto - slavianskyje issledovanija, 1983, Maskva, p. 14). Jame rasime:
kauni (jotv.) – kalnas (góra – lenk.)!
Plg., ten pat caute (jotv.) – kaltė (liet.) (wina – lenk.) - didžioji Jotvingija, pagal archeologus, siekia ir Kauną. LKŽ randame kau-ti / kal-ti (kalvėje): „Tilžėj siūtos kamanėlės, Kaune kautos padkavėlės“; ten pat apkau-ti / apkal-ti. Dar plg. Vytauto Didžiojo vardo transformacijas: VytaUtas / VitoVt (gudiškai) / WitoLd (lenk.).
*
Lengviausia turbūt bus įrodyti, iš kur Kauno toponimikoje atsiranda kalnas, davęs pavadinimą antrajam pagal dydį ir pirmajam pagal svarbą naujųjų laikų Lietuvos istorijoje miestui, „laikinajai sostinei“, dabar glūdinčiam savo valandos laukime. Be abejo, tai Žaliasis kalnas, Žaliakalnis, didingai iškilęs virš dviejų upių terasos. Įsivaizduokime – nors sekundei – Kauną dar be pastatų. Nemuno ir Neries šlaitus gožia amžina giria, o virš dviejų upių slėnių stūkso galingais ąžuolais apžėlęs Kalnas. Taip, dviejų upių santakos smaigalyje kadais stūksota ąžuolų Kalno – ten dabar yra Dailės mokykla. Senose graviūrose šis kalnas dar matosi, jokiais pastatais neužgožtas, taip pat XIX a. Kauno gubernijos žemėlapiuose. Dar prisiminkime, kad yra duomenų, jog ten senovėje stovėta pilies. Šis Žalias Kalnas, reikia manyti, ir davė pavadinimą slaunam Kauno miestui.
Tad kauniečiai – kalniečiai, gerbkime ir godokime senąjį Kauno prasimbolį, neleiskime jo tauraus silueto užgožti šių laikų statybinėmis banalybėmis, o savosios õmės ir mentós neišsižadėkime nei už ką....
„Nemunas“
Uploading ....