Arcava
II tūkstantmečio pr. m. e. viduryje Lydija priklausė didelei luvių kilmės Arcavos valstybei, užėmusiai visą Mažosios Azijos vakarinę dalį. Šios valstybės sostinė buvo Apasa, tapatinama su vėlesniu Efesu. Arcava, klestėjusi XV-XIV a. pr. m. e., nuolat kariavo su Hetitų imperija rytuose, sudarydama sąjungas su jos priešais - Egiptu. Tačiau valstybę valdant karaliui Uhazidi, Hetitai, vadovaujami Muršilio II, užėmė Arcavą, ją suskaidė ir pavertė savo vasale.
Trys vasalinės valstybės, žinomos po Arcavos, buvo Mira, Seha ir Hanbala. Arcavai susiskaidžius ir vėliau Hetitų imperijai žlugus, susidarė galimybės susiformuoti naujiems regionams - valstybėms Mažojoje Azijoje: Likijai, Karijai, Lydijai. Visose jose, taip pat ir Lydijoje, buvo išsaugotos senovinės anatolijos kalbos, giminingos luvių, bet turinčios daug savitų bruožų.
Paskutiniaisiais II tūkst. pr. m. e. amžiais istorinės Arcavos (ir Lydijos) sritys patyrė vadinamųjų jūros tautų invazijas. Daugiausia jūros tautos apgyvendino vakarines pajūrio sritis.
Taip susiformavo Jonijos regionas, savo tautine sudėtimi graikiškas.
Kiti to laikmečio Arcavos užkariautojai buvo frygai, kurie kėlėsi iš Makedonijos Graikijoje ir apgyvendino rytines buvusios Arcavos sritis Mažosios Azijos centre. Taip formavosi Frygijos regionas.
Lydijos karalystė
Graikų šaltiniai teigia, kad 1185 m. pr. m. e., jau po Hetitų imperijos subyrėjimo, į valdžią Lydijoje atėjo iš Heraklio (Tylono) kilusi Heraklidų dinastija, kuri valdė iki 687 m. pr. m. e. Žinomi 22 valdovai, kurie valdė iš sostinės Sardų (tuo metu žinomi kaip Hyde). Paskutinis heraklidų valdovas buvo Kandaulis, kurį nužudė Gygo. Šiam užėmus sostą 687 m. pr. m. e., įsitvirtino Mermnadų dinastija.
VI a. pr. m. e. Lydijos žemėlapis 
Mermnadų valdymo pradžia buvo susijusi su kimerų invazija ir kitomis nelaimėmis, tačiau lydai pamažėle konsolidavo valdžią vakarinėje Mažojoje Azijoje, susigrąžindami į savo valdžią Jonijos miestus, nugalėdami Frygiją rytuose. Jų laikais Lydija sukūrė galingą imperiją, kuri kovojo su Medija. Jų valdovai garsėjo pasakiškais turtais.
Čia pirmą kartą pasaulyje nukaltos monetos.Krezas (560-546 m. pr. m. e.) buvo paskutinysis Lydijos valdovas. Jis pralaimėjo mūšį augančiai Achemenidų imperijai, ir Lydijos valstybė žlugo.
Persijos, graikų ir Romos imperijų laikotarpiaiPersai Lydijos valstybę pavadino Sparda ir padarė ją viena iš imperijos satrapijų. Meandro upė formavo jos pietinę ribą. Ją valdė satrapai, kurių valdžia neretai buvo paveldima, taigi, Lydija džiaugėsi gana didele autonomija. Nepaisant to, į šalį veržėsi persiška kultūra, dievybės. Tai buvo viena neramiausių Persijos provincijų, mat nuolat vykdavo sukilimai, neretai inicijuoti Jonijos graikų. 334 m. pr. m. e. Aleksandras Makedonietis užkariavo Lydiją savo didžiojo žygio metu, prijungdamas prie savo imperijos. Po jo mirties Lydija atiteko Antigonui Vienaakiui, o po Ipso mūšio 301 m. pr. m. e. - Lisimachui.
Ilgainiui ji buvo absorbuota į Pergamo karalystę. 133 m. pr. m. e. Romos imperijai įgijus Pergamo karalystę, Lydija kartu su kitomis sritimis buvo paversta Azijos provincija. Tik 296 m., Diokletiano reformų laikais, senąsias provincija suskaidžius, buvo sukurta Lydijos provincija, iš dalies atitinkanti pirminės Lydijos, kaip regiono, vietą. Bizantijos imperijos laikais vėl atlikus administracines reformas, šis pavadinimas pamažu nunyko.
http://lt.wikipedia.org/wiki/Lydija
lt.wikipedia.org
Luwian (sometimes spelled Luvian)
is an extinct language of the Anatolian branch of the Indo-European language family. Luwian is closely related to Hittite, and was among the languages spoken during the second and first millennia BC by popu
lation groups in central Anatolia, to the west or southwest of the core Hittite area [1] . In the oldest texts, eg. the Hittite Code, the Luwian-speaking areas were called Luwiya and the Mycenaean Greek term for these areas, ru-wa-ni-jo (transliterated as "Luwia"), is attested in Linear B syllabic script.[2] In a later copy of the Hittite Code, the term Luwiya is replaced with Arzawa[3] , but this is likely to reflect the interpretation of a particular scribe caused by the geopolitical realities of his own time [4]. In the post-Hittite era, the region of Arzawa came to be known as Lydia (Assyrian Luddu, Greek Λυδία), where the Lydian language was in use.
Luwian is either the direct ancestor of Lycian, or a close relative of the ancestor of Lycian [5]. Luwian has also been adduced as one of the likely candidates for the language spoken by the Trojans [6], alongside a possible Tyrrhenian language (related to Lemnian), Thracian, and Greek.
Beginning in the fourteenth century BC, Luwian native speakers came to constitute the majority of the population of the Hittite capital Hattusa[7]. It appears that by the time of the collapse of the Hittite Empire circa 1180 BC, the Hittite king and the members of the royal family were fully bilingual in Luwian. Long after the extinction of the Hittite language Luwian continued to be spoken in the Neo-Hittite states of Syria, such as Milid and Carchemish, as well as in the central Anatolian kingdom of Tabal that flourished in the 8th century BC [8].
Luwian has been preserved in two writing systems, namely the Anatolian adaptation of Mesopotamian cuneiform and Anatolian hieroglyphs.
http://en.wikipedia.org/wiki/Luwians
The Carians (Greek: Κάρες; Kares) were the ancient inhabitants of Caria in southwest Anatolia.
The Carians are clearly mentioned at 2 Kings 11:4 and possibly at 2 Samuel 8:18, 15:18, and 20:23. Carians are also named as mercenaries in inscri
...ptions found in ancient Egypt and Nubia, dated to the reigns of Psammetichus I and II. They are sometimes referred to as the "Cari" or "Khari". Carian remnants have been found in the ancient city of Persepolis or modern Takht-e-Jamshid in Iran.
Herodotus recorded that Carians themselves believed to be aborigines of Caria but they were also, by general consensus of ancient sources, a maritime people before being gradually pushed inland.[2]
The Carian language is an extinct language of the Luwian subgroup of the Anatolian branch of the Indo-European language family. The Carian language was spoken in Caria, a region of western Anatolia between the ancient regions of Lycia and Lydia, by the Carians, a population group first mentioned by Hittite sources. Prior to the late 20th century CE the language remained a total mystery even though many characters of the script appeared to be Greek. Using Greek values investigators of the 19th and 20th centuries were unable to make headway and classified the language as non-Indo-European. Speculations multiplied, none very substantial. Progress finally came as a result of rejecting the presumption of Greek values.
Uploading ....
