Home / Apie / Baltų prekybiniai ryšiai

Baltų prekybiniai ryšiai



http://www.lndp.lt/diskusijos/viewtopic.php?p=2610

Šaltinis - http://ziniukai.com/content/view/466/2/

Prekyba ir prekybos keliai – vienas iš svarbiausių seniausios Lietuvos visuomenės gyvenimo aspektų. Kiek gyvuoja žmonių bendruomenė – tiek gyvuoja ir prekyba. Prekiauta visais laikais, skyrėsi tik prekybiniai interesai, kelių kryptys ir prekybos partneriai. Per visą akmens ir bronzos amžių pagrindinis prekybos objektas buvo žaliavos. Pradžioje titnagas

     Prekyba ir prekybos keliai – vienas iš svarbiausių seniausios Lietuvos visuomenės gyvenimo aspektų. Kiek gyvuoja žmonių bendruomenė – tiek gyvuoja ir prekyba. Prekiauta visais laikais, skyrėsi tik prekybiniai interesai, kelių kryptys ir prekybos partneriai. Per visą akmens ir bronzos amžių pagrindinis prekybos objektas buvo žaliavos. Pradžioje titnagas, gintaras, žalvario amžiuje – varis, cinkas, alavas, bronziniai ginklai bei papuošalai, ankstyvajame geležies amžiuje – geležis ir jos dirbiniai. Kai baltai išmoko gamintis geležį iš balų rūdos, pakilo genčių gyvenimo lygis. Tada dėmesys nukrypo į prabangos reikmenis bei brangiuosius metalus – auksą, sidabrą, emalio ir stiklo dirbinius. Jų randama per visą priešistorę.

     Pirmasis metalas, apie 1800 pr. Kr. pasiekęs ankstyvųjų baltų žemes, buvo alavinė bronza. Beje, jau III tūkstm. pr. Kr. Artimųjų Rytų metalurgai mokėjo gaminti ir žalvarinius dirbinius, kurių gamybai kaip legiruojantis priedas naudotas cinkas. Žalvario lydinys plastiškesnis, atsparesnis dilimui, jį lengva lieti ir formuoti. Žalvariniai dirbiniai Lietuvos teritorijoje žinomi iš XVI a. pr. Kr. paminklų. Būtina pabrėžti, kad didžiausia bronzos ir ankstyvojo geležies amžiaus (1700/1600 m. pr. Kr.–1 m. po Kr.) metalinių dirbinių dalis buvo gaminama iš alavinės bronzos. Žalvario lydiniai mūsų kraštuose ir visame Pabaltijyje įsigalėjo senojo geležies amžiaus pradžioje (apie 10–40 m. po Kr.). Nuo tada 2/3 visų dirbinių, kuriems naudoti vario lydiniai, buvo pagaminti iš žalvario.

     Manoma, kad pirmieji bronzos dirbiniai atkeliavo iš Vidurio Europos (greičiausiai Panonijos) vario kasyklų. Pirmieji bronzos dirbiniai – kirviai ir papuošalai (spiralės plaukams, smeigtukai ir kt.). Senajame bronzos amžiuje Pabaltijo kraštus pasiekė ir žalvariniai kirviai, durklai bei kalavijai.

     Pirmieji metalų dirbiniai palengva skverbėsi į žmonių gyvenimą. Metalo dirbiniai buvo brangūs, daugumai sunkiai prieinami. Tad visą ankstyvųjų metalų laikotarpį pagrindine įrankių gamybos žaliava ir toliau išlieka akmuo, titnagas, kaulas bei ragas. Pastebima ir skirtumų – Vakarų baltų pilkapių kultūros areale randama daugiau bronzos dirbinių. Čia labiau paplitęs akmuo bei titnagas. Rytų baltų Brūkšniuotosios keramikos kultūros zonoje bronzinių dirbinių mažiau. Čia vyraujančia įrankių gamybos medžiaga išliko ragas bei kaulas. Gal dėl to, kad Brūkšniuotosios keramikos kultūros žmonės paveldėjo Narvos kultūros tradicijas. Kaip žinia, šiai kultūrai buvo būdingi kaulo ir rago dirbiniai.

    Gana greitai baltų metalurgai išmoko vario lydinius apdirbti vietoje. Tad į baltų kraštus imta gabenti vario lydinius lazdelių pavidalu. Iš jų baltų metalurgai darė ginklus, darbo įrankius ir papuošalus: žalvarinius atkraštinius kirvius su plačiais vėduoklės pavidalo ašmenimis, siaurus ir ilgus Nortikių tipo kirvius, didelius ietigalius su plačiomis antsparnėmis, smeigtukus, antsmilkinius ir kita.

     Bronzos amžiuje prekyba įgavo iki tol neregėtą mastą. Prekiauta su Skandinavijos gyventojais, užsimezgė glaudūs prekybiniai ryšiai su Vidurio ir Pietryčių Europa, iš kur buvo gaunama vario lydinių. Svarbiausias baltų mainų objektas – gintaras, kurio dirbinių dideli kiekiai randami Vidurio ir Pietryčių Europos vario kasyklų zonose.

    Gintaro dirbinių paplitimas Europoje ir bronzos dirbinių radiniai Lietuvos pajūryje, Prūsų žemėse, Vyslos ir Vartos žemupiuose leidžia nustatyti pagrindinį gintaro prekybos kelią. Kelias prasidėjo Baltijos pajūryje ir vedė į žemutinę Vyslą, toliau Vysla, Varta ir aukštutinio Oderio upėmis ar jų pakraščiais per Bohemiją, Moraviją iki Dunojaus. Nuo čia gintaro kelias šakojosi: vienas kelias ėjo išilgai rytinio Adrijos pajūrio į Graikiją, Peloponesą, Kretą (apie 1600–1500 m. pr. Kr. gintariniai karoliai randami Mikėnų kultūros kapuose), o antras – per Alpių perėjas į šiaurinę Italiją. Kitas gintaro kelias iš Baltijos pajūrio ėjo sausuma iki Dniepro, toliau pro Dono žiotis į Kaukazą, rytines Juodosios jūros ir pietvakarines Kaspijos sritis. Gintaro dirbinių randama Osetijoje, viduriniame Kaukaze. Prekybos keliais siekė ir Mažąją Aziją. Šernų kapinyne (Klaipėdos raj.) rasta 1500–1000 m. pr. Kr. datuojama gintarinė žmogaus statulėlė, vaizduojanti Kaananito Dievą iš Sirijos – Palestinos.

    Pastovūs prekybiniai ryšiai buvo palaikomi su vakarų ir pietvakarių kaimynais – dabartine Vokietija, Danija, pietine ir vidurine Švedija. Tai rodo baltiški dirbiniai, rasti Brandenburge, Gotlande, Riugeno saloje ir kitur.

    Apie VII a. pr. Kr. baltų žemėse pasirodo ankstyviausi geležies dirbiniai. Kaip ir pirmieji bronzos, jie buvo įvežtiniai. Daugiau geležies dirbinių atsiranda po V a. pr. Kr. Manoma, kad jie baltų žemes pasiekdavo tais pačiais prekybos keliais, kuriais buvo gabenami vario lydiniai. II a. pr. Kr. Prūsijos metalurgai iš įvežtos žaliavos ėmė gamintis geležinius dirbinius vietoje. Panašiu laiku geležinių dirbinių atsiranda ir Lietuvos pajūryje. Gana greitai geležies jau nebereikėjo įsivežti. Senojo geležies amžiaus pradžioje, apie 10 m., baltai ėmė lydyti geležį iš vietinės balų rūdos.

    Senajame geležies amžiuje baltų prekybiniai interesai jau nesiriboja vien strateginėmis medžiagomis. Imta vežtis prabangos daiktus ir tauriuosius metalus. Taip jau susiklostė baltų kultūros tradicijose, kad auksą baltai ne itin vertino. Jie labiau linko prie sidabro. Sidabras Lietuvos teritorijoje pasirodo jau I–II a. „Aukso amžiuje“ pagrindiniu baltų prekybos partneriu buvo Romos imperija. I–IV a. gyvavo vadinamasis „gintaro kelias“, jungęs Sambijos pusiasalio baltus su Romos imperija. Būtent gintarui turime būti dėkingi, kad baltų gentys pateko į antikos rašytojų ir istorikų akiratį. Gintarą minį Homeras „Iliadoje“ „Odisėjoje“, Herodotas (tarp 490–480 – 425 m. pr. Kr.), Pytėjas iš Masilijos (IV a. pr. Kr.), Plinijus Vyresnysis (23–79 m. po Kr.), P. K. Tacitas (apie 55–58 – apie 117–120 m. po Kr.). Plinijus Vyresnysis „Gamtos istorijoje“ rašo, kad imperatoriaus Nerono laikais (37–68 m. po Kr.) į baltų kraštus buvo nusiųstas raitelis Julijonas, kad pargabentų gintaro gladiatorių kautynėms išpuošti.

     Pasak jo, gintaro centras buvęs net už 600 romėniškųjų mylių nuo Karnuntumo (Carnuntum, netoli Vienos). Jis parvežė tiek gintaro, kad kautynių dienomis visas amfiteatras, gladiatoriai ir tarnai buvo išpuošti gintaru. Didžiausias gintaro gabalas svėrė net 13 svarų (4,2 kg). Tas pats Plinijus Vyresnysis mini, kad germanai gintarą gabena daugiausia į Panoniją, o iš čia iki Adrijos jį pristatą venetai, kurie gyvena arčiausiai Panonijos. Jie pirmi šią medžiagą ir išgarsinę. Italijos Po upės apylinkių kaimietės, kaip rašo Plinijus, ir šiandien vietoj antkaklių nešiojančios gintarus ne tik gydymo (esą tikima, kad gintaras gelbėja nuo kaklo migdolų ir gerklės ligų), bet ir grožio sumetimais. P. K. Tacitas savo „Germanijoje“ sako: „Jie [aisčiai] apieško ir jūrą; seklumose ir pačiose jos pakrantėse vieninteliai iš visų rankioja gintarą, jų pačių vadinamą „glesum“. (…) Patys gintaro nevartoja: renka gabalus, parduoda neapdirbtą ir ima atlyginimą stebėdamiesi.“

    Manoma, kad „gintaro keliu“ buvo gabenamas ne tik gintaras, bet ir žvėrių kailiai, oda, medus, vaškas, tačiau pagrindinė prekė buvo gintaras. Kaip sako P. K. Tacitas, „juk gintaras ilgai išgulėjo tarp kitų jūros išmetamų daiktų, kol mūsų prabanga suteikė jam vardą.“ Mainais iš Romos imperijos provincijų į baltų kraštus buvo įvežamos žalvarinės, sidabrinės ir auksinės monetos, žalvariniai indai (ąsočiai), stiklinės taurės, keramika, stikliniai ir emalio karoliai, įvairūs žalvariniai, sidabriniai, paauksuoti papuošalai, romėniški kalavijai ir sidabro bei vario žaliava.

    Neabejojama, kad gintaras dideliais kiekiais buvo gabenamas iš Sambijos pusiasalio. Tai patvirtina archeologiniai tyrimai. Didžiuliai gintaro žaliavos lobiai rasti Vroclave-Partynice, prie Oderio, Žemutinėje Silezijoje. Be to, „gintaro kelio“ trasoje aptikta daugybė baltiškų akinių segių. Jos, surastos Vroclavo srityje, Austrijoje ir Karnuntume, liudija, kad gintaras I–IV a. keliavo iš baltų žemių.

    Daugelis autorių yra rekonstravę „gintaro kelio“ šakas. I–III a. jis ėjo nuo Sembos ir Vyslos žiočių Vysla aukštyn iki Bydgoščiaus, nuo čia per dabartinį Vroclavą vedė iki Prosnos upės prie Kališo. Iš čia į aukštutinį Oderį, pro Aukštutinę Sileziją, Moravijos upe į Dunojų, pro Karnuntumą (Carnuntum) ir Panoniją į Norėją (Noreia, dabar – Neumark), Virunį (Virunum, netoli Klagenfurto), Emonį (Liubljana) į svarbią romėnų tvirtovę bei prekyvietę Akvilėją prie Adrijos jūros, o iš čia – į Romą. Šiuo keliu plačiausiai naudotasi Antoninų dinastijos laikais (I a.). 166–180 m., vykstant įnirtingoms kovoms su germanų gentimi markomanais, atsirado nauja „gintaro kelio“ šaka.

     Iš Karnuntumo Moravos upe iki Oderio aukštupio, aukštutiniu Oderiu iki Opolės Silezijoje, toliau sausumos keliu tiesiai į Kališą, o iš čia prie Vyslos alkūnės ties Osielsku ir toliau Vysla iki jos žiočių. Svarbų vaidmenį Baltijos pakrančių ir Romos imperijos gyventojų prekyboje vaidino ir jūros kelias. Juo palaikydavo ryšius su romėniškomis Galijos ir Pareinės provincijomis. Jūros kelio pradžia buvo Fektijo (Fectio) uostas (dab. Vechtenas prie Utrechto, Olandija), iš kur romėnų laivai plaukdavo aplink Jutlandijos pusiasalį iki didelių upių – Vyslos, Oderio. Galbūt jie pasiekdavo ir Nemuno bei Dauguvos žiotis. Jūros keliu, matyt, labiausiai naudotasi nuo III a. vidurio, kai susilpnėjo ryšiai „gintaro keliu“. Jūros keliu prekybinius ryšius palaikė visi Baltijos regiono gyventojai.

     I–III a. prekybai didžiausią reikšmę turėjo „gintaro kelias“, prekiauta ir jūros keliu. III a. I pusėje pastebimas prekybos ryšių susilpnėjimas. Romos monetų daugiau importuota tik iki III a. pirmosios pusės, o iš antrosios turime vos keletą radinių. III–IV a. į Lietuvą daugiausia įveždavo emalio ir stiklo karolių, IV–V a. pradžioje patekdavo ir Romos monetų. Dėl prasidėjusios Romos imperijos vidinės krizės, nuolatinių germanų puldinėjimų, Didžiojo tautų kraustymosi procesų nutrūko nuolatiniai ryšiai „gintaro keliu“. V a. , žlugus Romos imperijai, nutrūko ir prekybiniai ryšiai.

    Tuo pat metu baltų prekybiniai interesai vedė ir pas rytinius kaimynus. Rytų keliai driekėsi Pruto, Dnestro, Pietų Bugo ir Dniepro upėmis. Per juos bendrauta su Juodosios jūros šiaurinės pakrantės miestais, o per pastaruosius ir su rytine Romos imperijos dalimi. Baltų gentims svarbiausias buvo Dniepro kelias, kuris aukštupyje galėjo skirtis į Nemuno ir Dauguvos kelią. Praktiškai Nemunas ir Dauguva buvo ne tik rytų, bet ir kitų prekybos kelių tęsinys. Rytų keliais, atrodo, naudotasi III–V a. pradžioje. Prekybos keliais turėjo būti ir mažesnės Dniepro aukštupio baseino upės. Iš ten nesunkiai buvo galima pasiekti Volgos ir Okos aukštupio rajonus, nusigauti į Volgos bei Okos tarpupį. Šie keliai turėjo nemažą reikšmę tarpbaltiškajai ir baltų bei Pavolgio finougrų prekybai.

     Lietuvos baltų prekyboje didžiausią reikšmę turėjo vandens keliai: Nemuno, Neries, Nevėžio, Dubysos, Jūros ir Minijos upės. Naudotasi dabar jau sunkiai atsekamais sausumos keliais. Vienas iš jų turėjo vesti iš Lietuvos pajūrio į šiaurę – į dabartinę Kurzemę.

     Senajame geležies amžiuje glaudūs ryšiai baltus siejo su pietine Skandinavija ir Pabaltijo finougrų gentimis. Baltiškos apyrankės pasiekė Suomiją, čia rasta ir baltiškų ratelinių smeigtukų. Pabaltijo finougrų teritorijoje aptikta Lietuvos baltų gentims būdingiausių dirbinių: Estijoje rasta antkaklių kūginiais galais, akmenų tipo kabučių, laiptelinių, apskritų ažūrinių segių, rozetinių smeigtukų, o Suomijoje – laiptelinių ir lankinių žieduotųjų segių.

     Lietuvos baltai tarpininkaudavo gabenant spalvotųjų metalų žaliavą į šiaurę. Lietuvos gyventojų ir finougrų prekybos ryšiai akivaizdūs jau I a. medžiagoje. III–IV a. jie gerokai išsiplečia. Vakarų Lietuvos ir Gotlando ryšius rodo abiejose teritorijose paplitusios vilnonės kepuraitės, puoštos žalvariniais spurgeliais ir kabučiais. Skandinavišku importu laikoma žalvarinė segė su sidabro plokštelėmis. Skandinavijoje aptikta Lietuvos meistrų pagamintų dirbinių, o kai kurie (pvz., dėželinės antkaklės) gaminti nusižiūrėjus į baltiškuosius pavyzdžius. Kiti dirbiniai (antkaklės trimitiniais galais) tiesiog perimti. Skandinavijoje gaminti auksiniai šių antkaklių variantai. Rasta Skandinavijoje ir prūsų serijos akinių segių, tikriausiai patekusių iš Lietuvos.

     Lietuvos baltai palaikė ryšius ir su ryčiau esančiomis baltų gentimis – Smolensko ir Moščino tipo piliakalnių gyventojais. Manoma, kad iš rytų baltų genčių Lietuvos gyventojai perėmė lazdelinius smeigtukus, iš Okos aukštupio į Lietuvą pateko lapo pavidalo smeigtukas, apyrankė su trikampiais pastorinimais (Dembai-Pakačinė). Įdomu, kad ir Lietuvoje, ir Moščino piliakalniuose randama antkaklių kūginiais galais, o Smolensko piliakalniuose – prūsų serijos akinių segių. Per rytų baltų teritorijas buvo palaikomi ryšiai su Pavolgio finougrais, Djakovo (Lietuvoje randama vadinamųjų Djakovo tipo svarelių) ir kitų kultūrų gyventojais.

     Išvystytai Lietuvos baltų kultūrai nuolat reikėjo spalvotųjų metalų. Tobulėjo metalų apdirbimo technologijos. Lietuvos amatininkai išmoko gaminti sidabrinius, sidabruotus ir alavuotus dirbinius, žalvario dirbinius dengti ornamentuotomis sidabro ar alavo plokštelėmis, inkrustuoti, puošti mėlynomis akutėmis, emaliu. Puiki gaminių kokybė ir išlavintas meninis skonis lėmė, kad baltų meistrų dirbiniai pateko į romėniškojo laikotarpio Vidurio, Šiaurės ir Rytų Europos rinką, ir Vakarų Lietuva tapo vienu svarbiausių amatų ir prekybos centrų Šiaurės ir Rytų Europoje.

     Ankstyvaisiais viduramžiais baltų prekybos interesai išliko tie patys: vario lydiniai, cinkas, alavas, švinas, taurieji metalai (sidabras), prabangos reikmenys (papuošalai). Kaip ir ankstesniais laikais, taip ir ankstyvaisiais viduramžiais spalvotieji metalai Lietuvos baltus pasiekdavo iš Vidurio Europos. Šiame laikotarpyje atsiranda nauja paklausi prekė – ginklai. Vienas gražiausių V a. pabaigos įvežtinių dirbinių – kalavijas – rastas Taurapilio kunigaikščio kape. Tai kalavijas su makštimis, išpuoštomis sidabriniais auksuotais apkalais, sidabrinėmis auksuotomis sagtimis.

     Apskritai VII–IX a. paminkluose įvežtinių daiktų nėra daug – tai lėmė Didysis tautų kraustymasis. Nusistovėję prekybos keliai su Vakarų ir Pietų Europa kuriam laikui buvo suirę. Kita vertus, šiuo laikotarpiu pagausėja vietinių amatininkų produkcijos. VIII a. antrojoje pusėje prekybos kelių krizė atslūgo ir Lietuvos pajūrio srityse vėl atsiranda importuotų dirbinių: plinta spalvoto stiklo karoliai, o dalis pajūrio gyventojų VIII–IX a. pradeda gaminti seges, panašias į skandinavų nešiotas.

    I tūkstantmečio viduryje dar mėginta palaikyti glaudžius ryšius su buvusiomis antikinės kultūros sritimis, tačiau vis svaresnis tampa šiaurinis prekybos kelias. Šiaurės Europoje atsiranda stambūs prekybos centrai: Birka – Skandinavijoje, Visbis – Gotlando saloje, Haitebiu – Jutlandijos pusiasalyje. Šie centrai prekiavo ne tik su Vakarų Europa, bet ir su Pabaltiju, kuriame pirko paklausą turinčius kailius ir vašką, o parduodavo ginklus, papuošalus, žirgo aprangą bei žaliavą.

    Nuo VII a. vidurio Pabaltijo kraštus ima lankyti vikingai. 650–800 m. vikingai įkūrė prekybos kolonijas Latvijoje – Grobinėje (Seeburge), prūsuose – Viskiautuose (Višniove) ir Truse (Elblonge). IX–XIII a. Lietuvos baltų gentys gyviausiai prekiavo su skandinavų kraštais.

     Prūsų gentys buvo netoli Pamario-Vyslos prekybos kelio, jungusio Vakarų Europą su Mažąja Lenkija, Kijevo Rusia bei kitais Rytų kraštais (Vyslos-Dnestro upėmis). Trusas (Elblongas) prūsų genčių pirkliams galėjo būti tarpinis miestas, siejantis juos su IX–XI a. išaugusiais vakarinių slavų prekybos centrais – Rarogu, Starogradu (Oldenburgu), Rostoku, Ščecinu, Volinu, Jomsburgu, Kolobžegu, Gdansku ir kitais miestais, besiverčiančiais jūrų prekyba.

    Tiesioginiai prekybos ryšiai su kitais Vakarų Europos kraštais nebuvo intensyvūs; daugiausia bendrauta per tarpininkus – skandinavų prekybos centrus. Lietuvos baltų gentys, manoma, tiesiogiai neprekiavo su skandinavais. Svarbiausi šios prekybos keliai lenkė Lietuvos teritoriją. Jie ėjo per Latvijos teritoriją Dauguvos upe – pagrindiniu vandens keliu, jungiančiu Rytų ir Vakarų Europą. Todėl Dauguvos pakrantėse randama kur kas daugiau importuotų daiktų. IX–XIII a. baltų gentys dažnai pasiekdavo abu Dauguvos krantus per Žiemgalos žemes, ypač dažnai jie lankydavosi Koknesės apylinkėse, per kurias ėjo gana žymus Latvijos prekybos kelias – Augzemės kelias. Juo gyvai prekiavo Rygos ir Smolensko miesto pirkliai. Šis kelias jungė šiaurės Lietuvos žemes su Dauguvos upe ir su Kijevo Rusios prekybos centrais – Pskovu bei Naugardu.

    Išaugus kabotažinei (pakrančių) laivybai, Gotlando sala ir Visbio uostas tapo svarbiu prekybos tarpininku. VI a. iš Gotlando į Vakarų Europą ėmė plaukti kailiai, medus, vaškas, o vėliau ir vergai, kuriuos Vakarų Europos miestuose parduodavo arabų pirkliams. Kaspijos-Volgos keliu Gotlandą pasiekdavo pirkliai net iš Mažosios ir Vidurinės Azijos. VII a. Gotlande gausu Vakarų Europoje gamintų stiklinių indų, spalvoto stiklo karolių (manoma, kad nemažai VII–VIII a. stiklo karolių buvo gaminama Skandinavijoje iš atvežtinės stiklo žaliavos). Lietuvoje spalvoti stiklo karoliai paplinta nuo VIII a. vidurio ir daugiausia jų yra VIII–X a. kuršių kapuose. Tai brangi prekė – vieno žalio stiklo karolio vertė prilygo 3 g. sidabro. Beje, baltiškų dirbinių randama ir Skandinavijoje, ypač Gotlando saloje. Tai vytinės antkaklės su kabliukais galuose, įvijinės suplotais galais apyrankės, vytinės antkaklės su kabliuku ir kilpele galuose, pasaginės segės aukštais keturkampiais galais trikampe ir kryžmine galvute, pasaginės segės gyvuliniais galais ir kiti Vakarų Lietuvai bei Kuršui būdingi dirbiniai.

    Randamus importiniai dirbiniai liudija turtingųjų Rytų Pabaltijo kraštų dinamiką: VI–VII a. pradžioje importo daugiausia rasta vakarų galindų žemėse, VII–IX a. Truso (Elbliongo) apylinkėse, o X a. vėl iškyla Semba. Lietuvos teritorijoje VIII–IX a. turtingiausios sritys buvo Nemuno žemupys ir Lietuvos pajūris.

    Ankstyvaisiais viduramžiais Lietuvos gyventojai prekiavo ir su Rytais, ypač su Kijevo Rusia. IX–XI a. daugiausia prekiauta su Kijevu, kuris anuomet buvo Kijevo Rusios amatų ir prekybos centras. Jo juvelyrų darbų (juodinta ir auksinta apyrankė, kryželio formos kabutis iš Vilniaus žemutinės pilies, šiferiniai verpsteliai) rasta ir Lietuvoje. Per Kijevo Rusią į Lietuvą pateko ir arabiškosios monetos. XI–XIII a. tranzitinės prekybos centru tapo Naugardas. Per jį vedė pagrindiniai prekybos keliai Dniepro upe, Volgos-Kaspijos ir Volgos-Baltijos keliais. Nuo XI a. Lietuvos paminkluose atsiranda daugiau importo iš Naugardo: stiklinės apyrankės, zoomorfiniai kabučiai. Žinomos Lietuvoje ir Naugardo grivnos (sidabriniai ilgieji), kurios randamos drauge su lietuviškais ilgaisiais. Didelės reikšmės Rytų prekyboje turėjo ir kiti Kijevo Rusios miestai: Černigovas, Smolenskas, Pskovas, Polockas, Ladoga.

    Tyrinėtojai išskiria tris pagrindinius prekybos su Kijevo Rusia (o per ją ir su arabų pasauliu) kelius, kuriais naudojosi baltai. Pirmasis – Augzemės kelias. Jis vedė į šiaurinę vakarų Rusią ir jungė Lietuvą ne tik su Dauguva, bet ir su Naugardu bei Pskovu. Antras kelias – šiaurės rytų. Jis vedė į Kijevo Rusios Tverės kunigaikštystę, į Smolenską. Trečiasis – pietrytinis. Jis vedė per Gardiną ir Kijevą į pietvakarių Rusią. Svarbi vieta prekyboje su Rytų kraštais teko Dauguvos upei. Ji buvo arterija, X–XIII a. jungusi Pabaltijį su Rytų Europa. Be to, Dauguva jungė Kijevo Rusią su Vakarų Europa: per ją Kijevo Rusios pirkliai pasiekdavo Visbį ar Birką, o iš ten Baltijos jūra – Brėmeną, Liubeką, Hamburgą ir kitus Hanzos miestus.


    Post a comment

    Your Name or E-mail ID (mandatory)

    Note: Your comment will be published after approval of the owner.




     RSS of this page

    Written by:   Version:   Edited By:   Modified