Vaidevutis Prūsijos karalius ir įkūrėjas, Herkus Mantas Didysis prūsų sukilimas

http://www.lietuvos.org/forumas/viewtopic.php?p=2330

Vaidevutis (lt.), WAIDEVVUTUS (vok.), VIVIVUTO, VIDINITUS (lot.) (vokiškai - Waidewutus, weiler den Rathschlag gegeben ) - kalbiškai jis greičiausiai bus kilęs iš .ZVANTEVITH. Svetovid. Swiatowit. Gerovitus. SVIATAVEID.SVENTATEVA.

Šventas Veidas (apvaizda) arba Šventas Vydys(Vedys) - Europinių Sarmatų/Baltų (Sueivijoje) Dievybė garbinta Rugijos saloje, jų svarbiausioje Retros žinyčioje (apie tai sekanti juodraštinė pamoka).
Pagal visus istorinius/archeologinius šaltinius, šių istorinių įvykių pradžia yra 6 amžius., kuomet buvo surėdytas ir Sarmatų genties prūsų gyvenimas (pagal išlikusius XV a.-XVIa. prūsiškus padavimus). Matyt visas šis rėdymas vyko vadovaujant istorinei asmenybei, apie kurią vėliau išliko pasakojimas, o vokiečiai užrašydami vardą šiek tiek suvokietino (be to kiek metų praėjo nuo tikrų įvykių), tačiau atrasti kas už šio vardo slepiasi tikrai nėra sunku. Pasiremsiu šaltiniu X ir kitais kurios rasite nuorodose žemiau (paruošta nauja pamoka bus išsamesnė). VEIDAVYTUS - tai asmuo, per apreiškimą (vydą – pvz. Vydūnas) apreiškęs (išpranašavęs) tikėjimo tiesas ... lietuviškai ‚Šventas Pranašas‘. Šventą Vydą ir jo pranašą We(i)da Vydą galima ir reikia sieti ir su Vytingu judėjimu ir pasaulėžiūrą> lt.Vytis > Vadas.

http://www.muenster.org/litauen/html/body_koenig_vaidevutis.html

“WAIDEVVUTUS IST ZUM KÖNIG ERWEHLET”

...Als es nun also ver(m)woren zugieng / haben einige verständigere Leute unter den Preußen auf Mittel und Wegeg gedacht / wie sie dem Unheit abhelfen konnten. Fiengen erstlich an die Sache unter wenigen zu überlegen / da denn unterschiedene Mittel vorgeschlagen wurden / unter denen doch kein Mittel zulänglich war. Hiezu kamen allmählich mehr und mehr Preußen / die der innerlichen unruh überdrüssig / der Sachen gern Rath schaffen wollten : Wie nun endlich eine allgemeine Zusammenkunfft des Landes Preußen darauß worden / hat man ((? Zwenerlen)) Mittel die innerliche Unruhe zu stillen / vorgeschlagen. Erstlich waren einige die da riethen / man sollte nach dem Gebrauch anderer benachbarten Völcker einen König wehlen /

/ welcher eines jeden Begierde zähmen / die ((? Aecke(n)r )) unter das Volk austheilen / ihnen alle Gerechtigkeit pflegen / und sie wider die Feinde schüzen konnte.  Andere riethen / man sollte einen Außschuß auß der Preussischen jungen Mannschafft machen / und denselben in andere Länder C o l o n i a s zu stiffte / verschicken / und also könnte man das Volk mindern / damit die übrigen  desto bequemer im Lande wohnen könten. Keines von diesen ((? benden)) Mitteln wollte anfänglich angehen.  Denn was das lezte betrifft / weil das Volk bißher ohne einige Obrigkeit und also ganz fren gwesen / so wollte niemand sich auß dem Lande stossen lassen; sondern ein jeder wollte gern in der Ruhe stillsizen. Insonderheit die jenigen/ die vorhin in deß Römischen Reichs Ländern sich herum getummelt / haben schon dieses aus eigener Erfahrung gelernet / wie schwer und mißlich es sey / andere Völker / die sich in einem Lande schon fest gesezet / herauß zutreiben / und sich ihres Landes zu bemächtigen. Jene aber sahen wol / welch eine schöne Sache es sey / wen ein Volk unter einer Obrigkeit in der Ruhe sizet / und sich durch heilsame Geseze regieren lässet. Dieses wollten sie auch in ihrem Lande angestellet wissen. Diesem gaben auch die leztern endlich Benfall / weil sie besorgten / sie möchten eben unter dieselben gerechnet werden / so da andere Länder zu bebauen sollten / auß ihrem Vaterland verschiket werden. Wurden also allmählich alle schlüssig / einen König zu wehlen. Wer es aber anfangen und die Rathschläge dirigiren sollte / war niemand zu finden / weil unter einem so freyen Volke dieses gar schwerzuseyn ein jeder erachtete. Nach allem säumen hat Waidevvutus ein Alaner ein alter Man / und der von grosser Freundschafft war / sich dieses Werk unterfangen. Nemlich / als er sahe / daß fast aller Preussen Gemüther dahin geneiget waren / daß man einen König wehlen sollte / hat er sie also angeredet:   Wenn ihr nicht unvernünfftiger als die Bienen waret / so hätte die Sache / davon ihr rathschaget / schon längst ihre Endschafft erreichet. Denn welche sich unter euch der Haußhaltung befleissigen / die wissen gar wol / daß die Bienen von einem einzigen Könige regieret werden / welcher den andern gebeut / und welchem andere gehorchen. Derselbe theilt die Arbeit unter die Bienen / derselbe stösset die faulen und nichts werthe Bienen und Humeln auß dem Bienenstock : Die andere Bienen sind ihme zu gehorsamen fertig / verrichten die Arbeit auff sein Geheiß fleissig / und ruhen nicht eher / biß ((? Sieihre )) vorgenommene Arbeit ganz zu Ende gebracht. Diese was ihr täglich vor euren Augen sehet / sollet ihr euch zu Nuz machen. Erwehlet euch gleichfals solch einen (Bojoteras) Bienenkönig / welchem ihr eure Freyheit und euch selbsten unterwerffet. Derselbe wird unter euch die Gerechtigkeit pflegen / das euch zugefügte Unrecht rächen / euch für der Feinde Gewalt schüzen / und alles also regieren / daß ihr in guter Ruhe und Sicherheit eurer Hände Arbeit geniessen möget.  Nach dem die Preussen dieses angehöret / haben sie nicht allein dieses alles mit grossem Geschrey und Frolocken gebilliget / daß man einen König wehlen sollte / sondern es rieff auch das Volck den Waidevvurum an / ober nicht selbst wollte derselbe Bojoteras oder Bienenkönig seyn. Waidewutus, weiler den Rathschlag gegeben / kunte sich auch dem Begehren des Volcks nicht entbrechen / sonsten hätte er diesen seinen Rathschlag selbst verdächtig gemacht: Sahe dabeneben wol / daß er keinen tüchtigern unter den Preussen dazu vorschlagen kunte. Es kam auch dazu die angebohrne Ehrsucht / daß / weil er ausserhalb dem Vaterlande schon seine Tapfferkeit bewiesen / er keinen gern für seinen König erkennen wollte. Fiel also dem Volcke bey / und ward zumersten König der Preussen und Alaner (die hernach Littauer genennet worden) erwehlet.                                                            Q.18.

Q.18.

http://www.voy.com/106026/27.html

Vaidevutis Prūsijos karalius ir įkūrėjas

VIVIVUTO or, as it is called by some, VIDINITUS, king of Borussia, in the year of Christ 573, when he was 116 years old, before he cast himself into a fire together with his brother as a sacrifice to his Gods, divided his possessions to his sons as follows. He had, as is reported, 12 sons. The first was LITHPO, or as others called him LITALAN, to whom he gave Lithuania the Lower, and made him king and sovereign of the rest, but he was rejected by his brothers because of his murder of CRIBE, a Bishop of them by that name.

Simono Grunau „Prūsijos kronikoje“ rašoma, kad Videvutis su broliu Bruteniu buvo skandinavai, atsikraustę į Prūsiją iš Gotlando salos, nes ją užėmė gotai.

 Videvutis išrinktas prūsų karaliumi, o Brutenis - kriviu krivaičiu.

Jie įkūrę Rikojoto šventyklą, pastatę pilis.

 Grunau rašo, kad Videvutis turėjo ne 4, o 12 sūnų, pagal kuriuos vėliau pavadintos prūsų žemės.

 Pasak istoriko Videvutis ir Brutenis 500-aisiais metais susidegino.

http://www.jerzwald.pl/forum/viewtopic.php?p=128

Kronika Ziemi Pruskiej Piotra z Dusburga

Murinius
Wejdewutus Litalan - pierwszy władca prusów?
Brutenus - pierwszy kapłan prusów?

Dwanaścioro dzieci Wejdewutusa

Saimo
Żejmodź
Sudo
Natang
Nadr
Szaław
Galind
Warm
Hogg
Pogia - imię żeńskie
Colmi
Pomez
Dorge (Dorge)
Mato (Matto)
Piopsa (Pyopso)
Fernanda (Fernanda)
Gedune (Gedune)
Wiasgudus (Wissegaudus)
Kandeim (Candeym)
Tirsko (Tirsko)
Maudelus (Maudelus)
Sklodo (Sclodo)
Nalubus (Nalubus)
Glande (Glande)
Henryk Monte (Henricus Monte)
Glabus (Glappus)
Autume (Auttume)
Diwan (Diwanus)

mirekpiano napisał 2008/11/21 01:52

oraz z innych źródeł:

- Clauko/Clawco ("Handelsrechnungen des Deutschen Ordens")
- też Clauko von Czypplyn (z Czaplińca) i Clauko von Doryngswalde (z Durąga) ("Marienburger Tresslerbuch")
- Glabune (j.w.)
- Preywas (z Mierek) (j.w)
- Grimowe von Tommesschin (z Tomaszyna) (j.w.)
- Grizinke (?) (j.w.)
- Wyndecke von Hoensteyne z Olsztynka (j.w)* to samo imię Windyko - por. wieś Windyki
- Nawayda - mieszczanin w Suszu 1574 r.
- Skypelon (akt lokacyjny Jerzwałdu z 1330)
- Lutyno (akt lokacyjny Jerzwałdu 1343)
- Warpuna (j.w.)
- Survabuno (Bulla Innocentego III 18 luty 1216 "PUB" t.1/1 1882 nr IX)
- Warpoda ((Bulla Innocentego III 18 luty 1216 "PUB" t.1/1 1882 nr X)

http://lt.wikipedia.org/wiki/Herkus_Mantas

Herkus Mantas (kronikose minimas kaip lot. Henricus Montemin lenk. Herkus Monte vok. Henrich Monte m. 1273 m. rugpjūčio pabaigoje) – 1260-1274 m. prūsų sukilimo žymiausias vadas.

Kilęs iš Notangos žemės, Mantiminų giminės. Žuvo 1273 m. rugpjūčio pabaigoje, kai kryžiuočiai jį susekė, paėmė nelaisvėn ir nužudė (pakorė).

Biogafija

Prūsijos žemės kronika teigia, kad Herkus Mantas buvo kilęs iš Notangos, vienos iš prūsų žemių. Prūsai buvo pirmieji Kryžiuočių pavergti baltai. Į jų žemes kryžininkai atvyko Mozūrų kunigaikščio Konrado pirmojo kvietimu į Kulmą 1226 metais. Kryžiuočius Konradas pasikvietė dėl to, jog jam pačiam atremti prūsų puldinėjimus pasienyje buvo sunku. Būdami pagonys prūsai puikiai tiko naujam kryžiaus karo taikiniui. Taip prasidėjo šiauriniai kryžiaus karai, kryžiuočiai gavo teisę kolonizuoti baltų žemes prisidengdami krikšto misija.

Dar būdamas vaiku Herkus kryžiuočių buvo paimtas įkaitu ir auklėtas Magdeburge. Ten Montė pragyveno apie 10 metų, mokėsi St. Johannes der Täufer auf dem Berge vienuolyne, gavo tiems laikams labai solidų išsilavinimą. Jis greičiausiai buvo pakrikštytas vardu Henricus, bet paleistas suprūsino savo vardą išmesdamas kelias raides. Kadangi buvo mokytas Vokiečių karybos meno, Notangos gentys išrinko jį savo karo vadu. Tai, kad paimtas į nelaisvę Montė buvo leidžiamas į mokyklą ir bandomas perauklėti greičiausiai reiškia, kad jis buvo iš kilmingos šeimos. Nekilmingi prūsai būdavo krikštijami prievarta ir parduodami į vergiją visoje Europoje.

Didysis prūsų sukilimas prasidėjo 1260 metų rugsėjį, po kryžiuočių pralaimėjimo Durbės mūšyje, ir truko keturiolika metų. Pradžioje Montę lydėjo sėkmė: jo vadovaujamos pajėgos nugalėjo kryžiuočius Pokarvio mūšyje 1261 m. sausio 21 dieną. 1262 metais Montė buvo sunkiai sužeistas Karaliaučiaus apgulties metu. Visgi, jis greitai pasveiko ir jau kitais metais surengė žygį į Chelmno kunigaikštystę su didele kariauna. Grįžtančius iš šio žygio į Notangą prūsus užpuolė priešai (Lenkai ir/ar kryžiuočiai?). Sekusio Lobau mūšio metu ordino magistras, maršalas, 40 kitų riterių ir nežinomas skaičius nekilmingų karių žuvo kaudamiesi su prūsais.

Dėl Montės ir kitų vadų sėkmės prūsai atsikovojo dalį savo žemių. Nuo 1263 iki 1272 metų kronikos Herkaus Manto nemini. Per tą laiką kryžiuočiai gavo paramos iš popiežiaus ir Vakarų Europos, išmoko efektyviau kovoti su prūsais. Negalėdami užgrobti miestų ir nemokėdami pilių apgulties taktikos prūsai ėmė pralaimėti. 1272 metais Herkus su nedidele grupe prūsų buvo priverstas atsitraukti į pietų Prūsijos miškus. 1273 metais Montė buvo paimtas į nelaisvę ir pakartas. Dar po metų sukilimas buvo numalšintas ir kryžiuočiai gavo progą tolimesniam baltų žemių užkariavimui.

Reikšmė

Herkus Montė laikomas prūsų ir visų baltų didvyriu ir sektinu pavyzdžiu. Pagrindinė Klaipėdos gatvė vadinama Herkaus Manto vardu. Montės gyvenimas ir dramatiškas pasipriešinimas galingesniam varžovui tapo pagrindu daugeliui meno kūrinių:

• Juozas Grušas sukūrė dramą Herkus Mantas, kur jis vaizduojamas kaip romantiškas herojus.
• Lietuvos kino studijoje sukurtas filmas Herkus Mantas. Režisavo Marijonas Giedrys, 1972 m. Šis filmas tapo vienu žiūrimiausių lietuviškų filmų sovietiniu laikotarpiu (1945–90). ^[1]

Šaltiniai

Bendri

• Simas Sužiedėlis, Encyclopedia Lituanica, Mantas Herkus, 1970-1978, Juozas Kapočius, III tomas, Boston, Massachusetts, 74-114275, 461–2 psl.
• Jonas Zinkus, et. al Tarybų Lietuvos enciklopedija, Jasas Rimantas, Herkus Mantas, 1986, Vyriausioji enciklopedijų redakcija, II tomas, Vilnius, Lithuania, 24–5 psl.

Cituojami

1. ↑ (2005) Arvydas Anušauskas, et al. Lietuva, 1940–1990. Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 563.

Nuorodos

• "The Prussians" – an opera by the Klaipėda Music Theatre.
• Henry Monte and the Prussian Rising of 1260
• Prūsų gentys XIII a. 

Baltų gentys apie 1200 m.

---

Senprūsių vadai

http://lt.wikipedia.org/wiki/Kategorija:Senpr%C5%ABsi%C5%B3_vadai

---

A Auktuma D Divonis G Jonas Gėrikas Girdavas

G tęs. Richardas Glandas Glapas H Herkus Mantas K Kasparas

L Linkus V Videvutis

http://lt.wikipedia.org/wiki/Videvutis

Vaidevutis (Videvutis, Vydevutis, Viduutus, Widewuto) - legendinis Prūsijos karalius ir įkūrėjas.

Jis minimas Erazmo Stelos veikale „Apie Prūsijos senovę“ (1518 m.).

Rašoma, kad jis buvęs alanų kilmės ir išmokęs prūsus žemdirbystės, amatų, įkūręs ir išplėtęs valstybę.

Jis turėjęs keturi sūnus - Litalaną, Pomezamą, Galingą ir Natangijų, kurie įkūrę atitinkamai Lietuvą, Pamedę, Galindą ir Notangą.

Simono Grunau „Prūsijos kronikoje“ rašoma, kad Videvutis su broliu Bruteniu buvo skandinavai, atsikraustę į Prūsiją iš Gotlando salos, nes ją užėmė gotai. Videvutis išrinktas prūsų karaliumi, o Brutenis - kriviu krivaičiu.

Jie įkūrę Rikojoto šventyklą, pastatę pilis. Grunau rašo, kad Videvutis turėjo ne 4, o 12 sūnų, pagal kuriuos vėliau pavadintos prūsų žemės.

Pasak istoriko Videvutis ir Brutenis 500-aisiais metais susidegino.

Kazimiero Būgos nuomone vardas videvutis yra ne tikrinis, o bendrinis, kilęs iš prūsų kalbos žodžio videvis („žinąs“)^[1].