Herodotas aprašo Hesperijos (Iporborėjos arba Hyperborean) kraštą, kuriame gyveno skitai arba skaliotai (Scoloti graikų vadinami Skitais, nuo Leipoxais gyvena Skitų tauta vadinama Auchatae ir t.t. , Herodotas, Istorija, IV knyga).
Dabar ten gyvena lietuviai, žemaičiai, prūsai, kuržemiai, lečiai arba latviai ir krieviai....
Skitų, lietuvių ir žemaičių papročiai yra tapatūs, pavyzdžiui laidojimo vieta vadinama Kurganas – kur visko gana, apeigos ir rogos (laidotuvės, šermenys) taip pat tapačios.
700 metai iki Kristaus
Skitų giminėje – Getuose garbingas vyras Gyveleizis įveda žemdirbystę. Giminė jį priskyrė už dievaitį. Dar vienas išminčius Zamolskis įveda pakeitimus įstatymuos ir religijon. Kitas išminčius Anakarsis mokėsi Graikijoje ( pas Pitagorą?). Grįžęs įgytą patirtį pritaikė savo krašte. Tie vyrai - lietuviškos kilties, nes dar XII amžiuje lenkų rašytojai prūsus ir lietuvius vadina – getais. Tapatumą įrodo kalbos ir papročių panašumai su šiandien getų vietoje gyvenančiais moldavais. Lietuvių, prūsų, žemaičių pavardės baigiasi -ksis, -sis kaip ir tų tautų.Lietuvos giminė turėjo savo rėdą (apeigas), valdžią, ūkiškus (valstybinius) įstatymus, savo tikėjimą ir savo raštą – runas. Tunmanas (švedas) rašytus runomis ne kelis žodžius lietuviškus, bet ištisas maldas pirm tūkstančio metų įskaitė.
115 metai iki Kristaus
Kryžiokai (Ordo domus Sanctae Mariae Theutonicorum) užėmę Rusnės salą pagonių šventyklos altoriuje rado lotynišką įrašą: “Nemunas, laivų vyresnysis iš Kartaginos atėjo į Lietuvą jūra metuose 115 pirm gimimo Kristaus.” Kryžiokai 1250 metais šį akmenį nusiuntė popiežiui Inocentui IV. Tai rodo, kad lietuviai bendravo su Afrika iki Kristaus gimimo. Tuos įvykius tik kitais vardais aprašo Strijikauskis ir Kojelavičius. Tų atėjūnų visą kelionę apdainavę Raseinių panemuniuose gyvenantys žmonės.Vandeiviai plaukdami Nemunu prie Dubysos išvydę bažnyčią pasakė: “Še, radom!” – tai Seredžius. Toliau Dubysa plaukdami nutarė įkurti stovyklą ir pasakė: “Čia kiškim ženklus” – tai Čekiškė. Toliau priplaukę nepereinamas girias tarė: “Ė! Yra galas” – tai Eyrogala. Ėjo pėsčiomis toliau ir nebegalėdami medėmis (miškais) traukti tarė: “Bet yr galas” – vietovė Betygala. Jų vadovas buvo Nemunas. Vėliau Nemunas buvo laikomas už dievybę, ant Nemunaičių skardžio buvo jam skirta bažnyčia.Romėnai iki gimstant Kristui, valdant Cezariui ir Antonijui, liepė paruošti žemės aprašymą ir išmatavimą. Keturi žmonės po 32 metų 1 mėnesio ir 10 dienų darbo tai atliko. Mūsų dienas pasiekė tik veikalo ištraukos Etikus aprašymuose. Ten rašoma, kad ant saulėlydžio krašto gyvenusios: gotų, tiuringų, alanų, bastarnų, sarmatų, erulių, etų arba letų tai yra lietuvių giminės. Pinkersonas savo raštuose sako, kad eruliai ir sarmatai yra vienos giminės. Maltbrunas rašo, kad Sarmatai tai yra – Žemaičiai, nes niekas negalėjo ištarti žiandžiančios rašytinės Ž. Kalba sarmatų ir šiandienos žemaičių, prūsų, lietuvių kalba buvo senovėje ta pati. Tai teisybei negali prieštarauti niekas, žinoma, kad Lietuvių giminė buvo didžiai plati; atmenamuose dar laikuose gyveno upių Elbės, Oderio, Vyslos, Nemuno ir Dauguvos paupiuose, tai primena iškasami tie patys dievai.Po Kristaus gimimo apie lietuvius rašė Tacitas: “Peucinai, venedai, penai, estai jų būdas ir tikėjimas vienodas su svevais arba žvėdais”.Ptolomėjus mini: “oenedai, galindai, sudenai, kareotai, saliai, osai, veltai, finai. Mini ir upes: Kronas (Nemunas), Rubonas, Toruntas, Kesinas.Pagausėjus tuose kraštuose gyventojams ir nebegalint jiems išmisti, dalis giminės buvo išleidžiama svetur. Tai buvo daroma taip: susirinkusi giminė susiskirstydavo į tris dalis. Burtų keliu viena dalis turėdavo išvykti. Išvykstantieji išsirinkdavo valdytoją ir išeidavo. Viena tokia dalis buvo ir eruliai (Heruli). Visi mini, kad eruliai buvę be galo karingi, garbino daug dievų (Jordanes ir Procopius Cesar., “De bello Gothico”).
250 metai
Malaboto vedami eruliai po mūšių su Romos cezariu Valerijonu priimami gyventi ties Juodąja jūra.IV amžiusJordanas (gudas) rašo, kad Ermanarichas gotų (gudų) viešpats kardu pajungia sau visą savo giminę.
370 metai
Ermanarichas nukariauja skitus, tuidus, vos, merens, mordenus, remnis, karis, rokos, todzuns, athual, nanes, rubegentis, koldos, oenedus, etrus ir erulius – visas gimines kur šiandien gyvena prūsai, lietuviai, žemaičiai, letai ir krieviai. Eruliai su gotais kariavo ilgiausiai (atrodo gyvenančiais Juodosios jūros pajūryje), galiausiai gotai juos įveikė.
375 metai
Unai giminė iš Azijos Padneprėje pergalėjo gotus. Ermanarichas žuvo. Su savo sąjungininkais iš įvairių genčių unai ties upe Reinu nugalimi frankų, burgundų ir kitų germanų ( pagal Lelewel’i). Skitu moneta
Po gotų nuopuolio Eruliai vėl įsišeimėjo. Vėl viena tautos dalis vedama Odoakro patraukia Panonijon. Prie jų prisijungia tiuringiai, seris ir kiti eruliai. Panonija užkariaujama. Odoakras užima Italiją ir Romą. 14 metų juos valdo Odoakras. Zenonas rytų imperatorius (Konstantinopolis) įkalbina Teodoriką (gotų valdovą) pradėti karą su eruliais. Teodorikas su 200 000 karių įsiveržia Italijon. Gotai pralaimėję eruliams sudaro su jais sąjungą ir pokylio metu nužudo Odoakrą bei visą erulių diduomenę. Dar 3 metus eruliai priešinasi, bet galiausiai pralaimi gotams.
490 metai
Viena erulių dalis nueina algauti Rytų imperatoriui. Antra dalis grįždama namo sumušama langobardų, likę gyvi per slavionių (šiandien lenkų) žemes sugrįžo namo. Trečia dalis nuvyko į Redingotiją (šiandien Meklenburgo žemė, dar XVI a. skyrėsi nuo kitų gyventojų ). Išliko Redingotijos erulių kalba užrašyta malda “Tėve mūsų”.Citata pagal Lelewel iš “Rzut oka na dawni Litews. narod i zwiąski ich z Herulami”:“Tabes mus, kas tu es ekscan Debesis, schwetitz Tows waarcz. Einok mums tows walstibe. Taws prautz buska. Eckschan Debbes, ta wuwan Summes.“
Langobardų valdovas Grin Vald'as VII amžius
Tas kruvinas kovas su gotais primena tautosaka. Dar XIII amžiuje prūsai puldinėjami pagonių, prisimindami apie tris amžius trukusias kovas su gotais, įtarliojo juos gotais. Lietuviai ir žemaičiai turi patarles: “Grūdas, ar ne gotas (gudas)?”, “Ko, arba kur, grūdies, gote (gude)!” Tai paliudija ir iškasenos laikomos Prūsų Berlyne. Ties Osterode 1740 metais iškastos 1134 monetos su Septimaus Severo atvaizdu, ties Klaipėda Teodozijaus, Valentino, Onorijaus, Arkadijaus ir t.t. monetos. Todėl kiekvienas gali suprasti kodėl tiek daug lotyniškų žodžių, užvis patarlių yra lietuviškoj kalboj. Prisiminimui apie Romos valdymą eruliai pastatė miestą (arba vietovę) Roma Nova arba Romovę, kuri buvo vieta vyresnybės (gal ir pagoniškoji Romos dvasininkija pasitraukė kartu? Mano komentaras).Eruliai vadinosi – Ejuliais (einantys, keliaujantys). Rašytojai norėdami ištarti ejuliai, parašė eruliai. Skitų moneta Sugrįžus Eruliams krašte prasidėjo sumaištis. Vaidevutis surinko visą giminę prie Onedos (šiandien Balga) ir surėdo tautos gyvenimą pagal bičių pavyzdį. Vienok vaidų tarp varguomenės ir turtingųjų jis nepašalino. Prasideda pilietinis karas. Galiausiai prie šventojo ąžuolo krivė krivaitis (vyriausias kunigas) išaiškina dievų valią. Vaidevutis patvirtinamas viešpačiu. Susirinkusieji paskelbia, kad visi žmonės lygus ir laisvi, o diduomenės privilegijos panaikinamos. Vaidevutis įsigali prūsų, lietuvių, žemaičių, letų, kuržemių kraštuose. Su savo artimais mozūrais prasideda karas, mat tie grobstė jaunas lietuvių ir prūsų mergaites. Mozūrai nugalimi ir priverčiami mokėti duoklę. Mozūrai pasikviečia pagalbon Čembeką, roksolanų (tai yra gudų) valdovą. Vaidevutis pralaimi. Jo kraštas nusiaubiamas. Tada Vaidevutis išmokina karius kautis mozūriškai. Prie pasienio vėl įvyksta mūšis kurį laimi prūsai, žūva Bronislavas (Mozūrų kunigaikštis) ir Čembekaviską, prūsai viską atgauna. Kaip auka dievams kartu su baltu žirgu sudeginamas mozūru jaunikaitis. Andislavas (Mozūrų kunigaikščio sūnus) sudaro su Vaidevučiu taiką. Nuo tada abi šalys gyveno sutarime.
573 metai
Sulaukęs 100 metų miršta Vaidevutis.
862 metai
Choray (kuršiai) priklauso Žvėdams. Choray atsisako jiem mokėti duoklę. Danai patraukia malšinti sukilimo. Gindamiesi kuršiai užsidaro 5 pilyse. Danai sumušami, jų laivai atimami. Tais pačiais metas žvėdų valdovas Olafas patraukia prieš kuržemius. Užima Zeeburgą (atrodo Liepoją). Toliau patraukia pėsčiomis ir užimą Apuolę. Viskas kas buvo atimta iš danų atitenka žvėdams. Apuolės ūkininkai priversti mokėti duoklę. Tais pat metais variagų giminės būrys krievių žemėje užima Izborską ir Naugardą. Užmušę krievių kunigaikštį Vadimą variagai (arba varingijai) tampa jų žemių valdovais. Romos imperijos pinigas
890 metai
Anglų keliautojas Vulfstanas aprašo ests pas kurių jis buvo apsistojęs. Senuosius skitus, sarmatus, getus (pirma eruliai) jis pavadino Estais. Vėliau jų krikštyti atvykę krikščionys juos vadino kareliais, krieviais, juodviežiais, prūsais, lietuviais, žemaičiais, letais, kuržemiais, lyviais.Rūpindamiesi prekyba vietiniai gyventojai tiesino net upes, akivaizdus pavyzdys – Nevėžis(matyti ištiesinti vingiai ir perkasos). Prekybos išvystymo lygį parodo it tai, kad gudai visad naudojo lietuviškus pinigus muštinius ir skatikus, savuosius pinigus gudai pradėjo leisti tik nuo 1420 metų.
912 metai
Užvaldę krievius variagai užima visas gudų žemes su jų sostine Kijevu. Krievių giminė taip susijungė su gudais, kad kalba gudiškai (nebe savotiškai). Krieviai – tai šaka erulių arba didžiosios skitų giminės, kalbėjo viena kalba su lietuviais, žemaičiais, letais, prūsais. Krievių krašte buvo dvi kalbos viena rašytinė t.y. gudų, antra žmonių t.y. krievių. Tai liudija trečdalis lietuviškų žodžių gudų kalboje. Lenkų ir gudų t.y. visų slavionų kalba yra greita ir trumpa, o lietuvių ir jos šakų ištęsta ir į dainą panaši. Polocko, Tverės, Smolensko gyventojai dar ir dabar kalba ištęsta kalba, todėl gudai iš jų šaiposi, kaip ir lenkai iš lietuvių kalbančių lenkiškai. Lietuvių ir krievių apranga taip pat buvo vienoda baltas apdaras, todėl lietuviai juos praminė – Baltaisiais gudais.
IX amžius
Iš Konstantinopolio išvyksta misionieriai Kirilas ir Metodijus. Jie apkrikštija čekus, moravus ir kitus gudus. Sarmatai jų mokslo nepriima, nes tiedu nemokėjo jų kalbos. Į Prūsiją atvyksta Magdeburgo arkivyskupas Adalbertas (Vaitiekus). Nemokėdamas vietinių gyventojų kalbos nieko nenuveikęs jis grįžta atgal.Kitas Adalbertas iš Prahos atvykęs Ramovėn paraginamas priimti vietinį tikėjimą ir liautis skelbti savo. Galiausiai Krivių Krivaitis jam uždraudžia skelbti Evangeliją, tačiau Adalbertas skelbia toliau Evangeliją ir už nepaklusnumą nužudomas. Lenkų karalius Boleslovas išperka jo kūną.
1009 metai
Kwedlinburska kronikoje paminimas Lietuvos vardas.Lenkų karaliui Boleslovui veržiantis link jūros vyksta kovos dėl Pamario. Prūsai arba Brutenai iš visos galios šelpia Pamarėnus. Galiausiai Boleslovas užkariauja Pamarį. Užpuolama pati Prūsija. Lenkai užima Onedos pilį ir sudeginą Ramovę. Lietuviai vedami Speros padeda prūsams. Boleslovas prūsus palieka ramybėje. Su Boleslovo pagalba jo žentas Sviatopelkas užpuola gudus.Spera paežerėje tarp upių Nevėžio, Širvinto, Šventos įkuria savo vardo pilį.Didysis gudų kunigaikštis Jaroslavas užpuola lečius (latvius) ir užima Odempės pilį, jos vietoje pastato Jurjevo pilį (šiandien Derptas).
1030 metai
Jaroslavas kariauja su Juodviežiais arba Juodaisiais Gudais (taip vadinamais dėl jų juodų sermėgų). Lietuviai juos turbūt rėme, nes
1040 metais
Jaroslavas pradeda karę su lietuviais. Gimbutas su Kerniumi pastato Kernavę.
1042 metai
Miršta Lenkų karalius Mečislovas II. Jo sūnūs kaunasi dėl sosto. Kazimieras palaikomas švogerio Jaroslavo (gudai) ir vokiečių, Maslavas palaikomas Krivės Krivaičio ir Lietuvos giminių. Maslavas remiamas pagonių pralaimi Mozūrijoje. Likusį gyvenimą Maslavas praleidžia Prūsijoje.
Lietuviai ir žemaičiai pradeda ruoštis karui su krikščionišku pasauliu.
Tuo metu Lietuvoje valdo du broliai Kernius ir Gimbutas.
Gimbutas – Žemaitiją, Kernius – Vilijos, Nevėžio, Dauguvos kraštus.
http://www.lietuvos.org/istorija/daukantas/See more
Jų vadovas buvo Nemunas. Vėliau Nemunas buvo laikomas už dievybę, ant Nemunaičių skardžio buvo jam skirta bažnyčia.Romėnai iki gimstant Kristui, valdant Cezariui ir Antonijui, liepė paruošti žemės aprašymą ir išmatavimą. Keturi žmonės po 32
... metų 1 mėnesio ir 10 dienų darbo tai atliko. Mūsų dienas pasiekė tik veikalo ištraukos Etikus aprašymuose. Ten rašoma, kad ant saulėlydžio krašto gyvenusios: gotų, tiuringų, alanų, bastarnų, sarmatų, erulių, etų arba letų tai yra lietuvių giminės. Pinkersonas savo raštuose sako, kad eruliai ir sarmatai yra vienos giminės. Maltbrunas rašo, kad Sarmatai tai yra – Žemaičiai, nes niekas negalėjo ištarti žiandžiančios rašytinės Ž. Kalba sarmatų ir šiandienos žemaičių, prūsų, lietuvių kalba buvo senovėje ta pati. Tai teisybei negali prieštarauti niekas, žinoma, kad Lietuvių giminė buvo didžiai plati; atmenamuose dar laikuose gyveno upių Elbės, Oderio, Vyslos, Nemuno ir Dauguvos paupiuose, tai primena iškasami tie patys dievai.Po Kristaus gimimo apie lietuvius rašė Tacitas: “Peucinai, venedai, penai, estai jų būdas ir tikėjimas vienodas su svevais arba žvėdais”.Ptolomėjus mini: “oenedai, galindai, sudenai, kareotai, saliai, osai, veltai, finai. Mini ir upes: Kronas (Nemunas), Rubonas, Toruntas, Kesinas.Pagausėjus tuose kraštuose gyventojams ir nebegalint jiems išmisti, dalis giminės buvo išleidžiama svetur. Tai buvo daroma taip: susirinkusi giminė susiskirstydavo į tris dalis. Burtų keliu viena dalis turėdavo išvykti. Išvykstantieji išsirinkdavo valdytoją ir išeidavo. Viena tokia dalis buvo ir eruliai (Heruli). Visi mini, kad eruliai buvę be galo karingi, garbino daug dievų (Jordanes ir Procopius Cesar., “De bello Gothico”).
Uploading ....