VISAI TIKĖTINA, KAD upėmis DUNOJUM AR VYSLA kartu SU PABLIJUM LIBONU ATVYKO IR AUSTROVENGRŲ PALYDA, APSISTOJĘ ŠIAURIAU KURŠIŲ.
Pirmieji žinomi dabartinės Austrijos teritorijos gyventojai buvo ilyrai.
IV a. prieš mūsų erą į Dunojaus vidurupį persikėlė keltai. Keltų gyvenvietės Rytų Alpių regione buvo turintingos daugiausia dėl valgomosios druskos gavybos.
Viena iš tokių gavybos vietovių yra Halštate, kurio vardu pavadinta geležies amžiaus kultūra (800-400 m. pr. m. e.). Vėliau dabartinės Austrijos teritorija tapo keltiškosios Lateno kultūros dalimi.Pirmasis valstybinis darinys Dunojaus-Alpių regione buvo keltų Noriko karalystė su centru dabartiniame Klagenfurte, susikūrusi II a. pr. m. e. Noriko karalystė, apėmusi rytinę ir pietinę dabartinės Austrijos dalį, palaikė sąjungininkiškus santykius su Senovės Roma, per ją romėnų įtaka plito tarp keltų. Vakarinėje Austrijos dalyje gyveno retai. Didžiąją dalį dabartinės Austrijos mūsų eros pirmaisiais metais užėmė Romos imperija. 16 m. e. m. Noriko karalystė pateko į Romos imperijos sudėtį, tačiau dar kurį laiką išlaikė didelį savarankiškumą, nes Noriką valdė vietiniai kunigaikščiai. Tik apie 40 m. e. m., valdant imperatoriui Klaudijui, vietoje keltų valstybės buvo įkurta Noriko provincija. Šiek tiek anksčiau žemės į vakarus nuo Ino upės buvo prijungtos prie Retijos (16 m. pr. m. e.), o teritorija į rytus nuo dabartinės Vienos - prie Panonijos (9 m. pr. m. e.). Dunojus sudarė šiaurinę Romos valstybės sieną. Regionas šiauriau Dunojaus buvo apgyvendintas germanų markomanų ir kvadų genčių. Romėnų valdymo laikotarpiu palei Dunojų buvo pastatyta įtvirtinimų ir kelių sistema, augo miestai - Vindobona (Viena) Panonijoje, Virunas (Klagenfurtas) ir Juvavumas (Zalcburgas) Norike, Brigancijus (Bregencas) Retijoje. Vietiniai gyventojai pamažu romanizavosi, į miestus kėlėsi gyventojai iš kitų imperijos dalių.
II a. pradėjo plisti krikščionybė. Nuo 167 m. Noriko teritorijoje vyko viską naikinantys Markomanų karai.
Didysis tautų kraustymasis
V a. pradžioje prasidėjo germanų puldinėjimai iš šiaurinio Dunojaus kranto. 408 m. iš Emonos (dabartinė Liubliana) į Noriką įsiveržė Alaricho I vadovaujami gotai. 472 m. per šalį praėjo ostgotai ir alemanai, kurie šalies nukariauti nesugebėjo. Net 476 m., kai Odoakras nuvertė paskutinį Romos imperatorių, provincijoje išliko romėnų administracija. Po Teodoriko mirties gotų karalystė, taip ir neužkariavusi Noriko, galutinai subyrėjo. V a. pabaigoje šioje teritorijoje pasirodė hunai, ostrogotai, bojai, vandalai, langobardai.Nuo VI a. germanų gentis bavarai įsikūrė Tirolyje ir Bavarijoje, o dabartinis Forarlbergas buvo apgyvendintas alemanų. Šios gentys maišėsi su vietiniais retoromanais arba išstūmė juos į kalnus. Iš rytų, spaudžiami avarų, į Austriją kėlėsi slavai.[taisyti] Viduramžiai[taisyti] Ankstyvieji viduramžiai (iki 976 m.)
Avarų marka ir Karantanija Karolio Didžiojo laikais
Bavarija X a.Dabartinės Austrijos pietuose slavų gentys, kurios apsigyveno Drau, Mūro ir Savos slėniuose, apie 600 m. įkūrė pirmąją nepriklausomą slavų valstybę - Karantaniją su centru Colfelde. Kartu su vietiniais keltoromanais slavai sustabdė tolimesnį kaimyninių frankų ir avarų genčių veržimąsi į pietrytinių Alpių regioną.Šiaurinių Alpių regione nuo VI a. vidurio susikūrė frankams pavaldi bavarų hercogystė, kurios valdovais tapo Agilolfingerių giminė. Tuometinė Bavarija apėmė teritoriją iki dabartinio Pietų Tirolio pietuose ir Enso rytuose. Rytiniais bavarų kaimynai tapo slavai ir avarai. Gana savarankiškos Bavarijos hercogystės sostinė buvo Regensburgas.Valdant Karolingams Frankų valstybė sustiprėjo ir 788 m. paveldimoji Bavarijos hercogystė, apėmusi didelę dalį dabartinės Austrijos, buvo panaikinta. Paskutiniu praktiškai nepriklausomu hercogu buvo Tasilas III-asis. Bavarija tapo Karolingų frankų valstybės dalimi, o vėliau Šventosios Romos imperijos kunigaikštyste. Avarų spaudžiama Karantanija nesugebėjo išsaugoti nepriklausomybės ir 745 m. buvo prijungta prie Bavarijos tapdama markgrafyste. Per kelis vėlesnius šimtmečius bavarų kolonistai kėlėsi į teritorijas žemyn palei Dunojų iki Alpių ir dabartinės Austrijos teritorijoje įsivyravo vokiškai kalbantys gyventojai.Užkariavęs avarų valstybę frankų valdovas Karolis Didysis apie 800 m. įkūrė pasienio marką, dabartinės Žemutinės Austrijos regione, tarp Enso, Raabės ir Drau upių, kuri buvo vadinama Avarų marka. Į pietus nuo jos buvo įkurta Karantanijos marka, o kartu šios Bavarijos hercogystei priklausiusios markos vadintos Marchia orientalis.
http://lt.wikipedia.org/wiki/Austrijos_istorijaSee more
lt.wikipedia.org
http://lt.wikipedia.org/wiki/Vaizdas:Bela_III_of_Hungary_seal.svglt.wikipedia.org
Publijaus Libono stulpas - Livonijos herbas, Jogailos kryžius???
Labiausiai priimta hipotezė teigia, kad ši herbo dalis yra Bizantijos įtaka, kadangi kryžius Vengrijoje pasirodė apie 1190 m., kai valdė karalius Bela III, kuris buvo išaugęs Bizantijos dvare.
Vengrijos herbas - oficialus Vengrijos valstybės simbolis, priimtas 1990 m. liepos 3 d.
Šis herbas buvo naudojamas ir anksčiau, kartais su šv. Stefano karūna, kartais be jos, kartais kaip sudėtingesnio herbo dalis. Daug jo elementų yra atėję iš viduramžių.
Herbo skydas yra perskeltas: Dešinioji (heraldiškai) pusė horizontaliai dryžuota - keturios sidabrinės, keturios raudonos juostos.
Tai vadinamosios Arpadų (Árpád) juostos. Paprastai sakoma, kad sidabrinės (baltos) juostelės simbolizuoja keturias upes - Dunojų, Tisą, Dravą ir Savą.
Kairioje pusėje yra sidabrinis patriarchinis (dvigubas) kryžius ant vidurinio iš trijų žalių kalvų (atstovaujančių Matros, Tatrų ir Fatrų kalnagūbrius) raudoname lauke. Kryžio pamatas mažoje auksinėje karūnoje. XVIII a. jėzuitas Timon aiškino, kad patriarchinis kryžius yra senovinis Vengrijos karalystės simbolis, sujungiamas su trimis kalvomis.
http://lt.wikipedia.org/wiki/Vengrijos_herbasSee more lt.wikipedia.org
Lyviai arba lybiai
(lyv. līvlizt; latv. lībieši, līvji; lot. Livones; vok. Liven; est. Liivlased; suom. Liiviläiset; senrusių kalba: либь;) -
Latvijos teritorijoje, prie Rygos įlankos gyvenanti finougrų tauta.
Uploading ....
