| | | |
 Uploading ....Lietuvių kilmės iš romėnų teorija http://www.musicalia.lt/meli/papildymai.php?PaId=16 Lietuvių kilmės iš romėnų teorija[1] Žmogui visada rūpėjo jo kilmė, dažnai nuo žmogaus kilmės priklausė jo padėtis visuomenės hierarchijoje. Po Lietuvos krikšto lietuvių didikams reikėjo įrodyti, kad Lietuvos kilmė nėra prastesnė lyginant su kaimynais. Buvo suformuota lietuvių kilmės teorija, turėjusi įvairaus pobūdžio atmainų. Didžioji jų dalis aptinkama XV–XVII a. šaltiniuose. XV–XVII a. egzistavo mažiausiai trys lietuvių kilmės koncepcijos, tampriai susijusios tarpusavyje: romėniškoji, gotiškoji ir heruliškoji. XIX–XX a. buvo populiarios J.Basanavičiaus trakiškosios-frygiškosios teorijos (apie Balkanų tautų ir lietuvių mitologinius, kalbos, tautosakos panašumus), D.Poškos ir V.Krėvės indiškosios teorijos (apie lietuvių kalbos ir sanskrito panašumą), K.Būgos teorijos apie baltų protėvius gyvenusius Dniepro aukštupyje ir kitų. Lietuvių kilmė pagal J.Dlugošą ir romėniškosios teorijos atsiradimas. Aprašydamas Lietuvos krikštą 1387 m., J.Dlugošas rašė, kad lietuviai ir žemaičiai kilę iš romėnų. Jis tai įrodinėjo lietuvių ir lotynų kalbų panašumu – kalbų skirtumai atsirado tik todėl, kad lietuviai ilgą laiką gyveno šalia rusų ir lenkų. Pastebėjo, jog senovės romėnai ir lietuviai garbino tuos pačius dievus ir laikėsi panašių papročių[2]. Siekdamas dar labiau paremti savo svarstymus, J.Dlugošas panaudojo P.Dusburgiečio pasakojimą apie Romovę, pastarosios pavadinimą susiedamas su Roma. J.Dlugošas manė, kad Lietuvos vardas kilo nuo žodžio Litalija (genti Lithali), kaip save vadino atvykėliai iš Romos. Žodis Lithali atsirado prie žodžio Italici pridėjus „L” raidę[3]. Vilniaus vardas, anot J.Dlugošo, sietinas su išeivių iš Romos vadu Viliumi (Villii)[4]. Palemono vardo J.Dlugošas, matyt, nežinojo, nes jo nepaminėjo. Norėdamas išsiaiškinti, kada į Lietuvą atvyko žmonės iš Romos, J.Dlugošas tikriausiai domėjosi Senovės Romos istorija. Anot K.Avižonio, J.Dlugošas pats sugalvojo, kad dalis romėnų buvo priversti išvykti iš tėvynės, atvyko į Lietuvą, apsigyvendami negyvenamose vietose, vykstant Pompėjaus ir Cezario nesutarimams[5]. Svarbu tai, kad J.Dlugošo aprašytas Vilius atvyko į neapgyvendintas teritorijas. Galima daryti prielaidą, kad iš romėnų J.Dlugošas kildino visus lietuvius, neišskirdamas bajorų ar didikų. Apskritai J.Dlugošui ir jo raštų skaitytojams lietuvių kilmė buvo ne daugiau kaip etnografinė įdomybė. Tikrasis kilmės mito gyvenimas prasidėjo vėliau, kai įgavo svarbesnę visuomeninę funkciją[6]. Galima daryti prielaidą, kad J.Dlugošo raštus skaitė ir jais pasinaudojo M.Lietuvis. Jis rašė, kad romėnišką lietuvių kilmę įrodo lietuvių kalba ir papročiai (lavonų deginimas, spėjimai pagal paukščių skraidymą, gyvulių vidurius, Eskulapo ir kitų dievų, gerųjų dvasių garbinimas, amžinosios ugnies kūrenimas). J.Dlugošo pastebėtus lotynų ir lietuvių kalbos panašumus, M.Lietuvis įrodė pateikdamas netrumpą sąrašą panašiai skambančių žodžių: ignis (ugnis), unda (vanduo), aer (oras), sol (saulė), mensis (mėnesis), dies (diena) ir t.t.[7] M.Lietuvis taip pat paminėjo, kad romėnai į Lietuvos žemes atplaukė Cezario laikais[8]. J.Jurginis taip pat kėlė klausimą, į kurį atsakymo ieškojo daugelis šią problemą tyrinėjusių XIX – XX a. istorikų, – kas sukūrė lietuvių kilmės iš romėnų teoriją ir kam ji buvo reikalinga[9]? J.Dlugošas dažnai turėjo neigiamą požiūrį lietuvių atžvilgiu. Jei teoriją būtų sukūrę lietuviai ir J.Dlugošas būtų apie tai žinojęs, tikriausiai būtų lietuvius išjuokęs. Galbūt J.Dlugošas norėjo pateisinti Jadvygos vedybas su pagoniu Jogaila. Kita vertus, tuomet Jogailos kilmė būtų paminėta kituose dokumentuose, galbūt net Krėvos sutarties akte. Istoriografijoje taip pat daroma prielaida, kad teorija galėjo atsirasti tuo metu, kai Vytautas pirmą kartą pabėgo pas kryžiuočius. Kas nors iš kryžiuočių pastebėjo lietuvių ir lotynų kalbų panašumus, ir paskelbė teoriją. Tačiau svarbu pastebėti, jog Vytautas nebuvo pirmasis, pakliuvęs pas kryžiuočius. Kryžiuočiai lietuvių kalbą tikrai girdėjo jau anksčiau. Be to abejotina, ar kryžiuočiams, skelbusiems karinius žygius prieš pagonis, buvo prasminga skelbti idėjas apie garbingą pagonių praeitį. M.Zachara-Vavžinčyk įrodinėjo, jog kryžiuočiai taip pat save vadino Cezario palikuonimis, o lietuviai šią teoriją vėliau iš jų pasisavino[10]. J.Ochmanskis ir J.Jakubovskis rašė, kad lietuviai teoriją sukūrė patys, nes nenorėjo nusileisti savo kilme lenkams 1447-1453 m. Kazimierą Jogailaitį renkant Lenkijos karaliumi[11]. Teorijos kūrėjais galėjo būti ir lietuviai, studijuojantys Vakarų Europos universitetuose. Belygindami romėnų ir lietuvių kalbas, tikybas, papročius, jie iškėlė mintį, jog lietuviai ir italai artimi giminaičiai[12]. Lietuvių kilmė Bychovco kronikoje: romėniškoji Palemono teorija Renesanso metu, ieškant Lietuvos valstybės šaknų, buvo pradėtos pirmosios lietuvių savasties paieškos[13]. Tarp visų renesanso raštų, Bychovco kronika[14] buvo pirmasis bandymas glaustai išdėstyti Lietuvos istoriją, nusakyti Lietuvos vietą tarp kitų valstybių, pagrįsti jos egzistavino teisėtumą. Kronika pradėta pasakojimu apie tai, kad 401 metais centrinės Azijos ir Sibiro klajoklių hunų genčių vadas Atila įsiveržė į Romos imperijos žemes ir dabartinės Vengrijos teritorijoje įkūrė Hunų valstybę. Vėliau aprašytas Romos kunigaikštis Palemonas (Apolonas), kuris kartu su penkiais šimtais Romos patricijų, bėgo nuo hunų ir išplaukė Viduržemio jūra. Palemonas plaukė į šiaurę aplenkdamas Prancūziją, Angliją, įplaukė į jūrą, iš kurios – į Nemuno žiotis. Nemunu Palemonas plaukė, kol pasiekė Dubysos upę. Toje vietoje keliautojai apsigyveno ir ėmė daugintis. Žemė, kurioje jie apsistojo, buvo pavadinta Žemaitija[15]. Pagal Bychovco kroniką, Palemonas turėjo būti Romos kunigaikštis ir dar Nerono giminaitis. Tačiau Senovės Romos istorijoje žinomas tik gramatiko Palemono vardas, kuris, deja, nebuvo kunigaikščiu[16]. Senovės Graikijoje buvo jūrų dievas Palaimon v. Meerikertes, globojęs jūros keleivius ir jiems nelaimėje padėdavęs[17]. Tikėtina, kad Bychovco kronikos autorius, Palemono vardą sugalvojo remdamasis graikų mitologija, tačiau yra ir kitų versijų. Pasirodo romėnų istorikas Lucijus Floras mini Publijų Liboną, Pompėjaus laivyno viršininką, kariavusį prieš Cezarį. Palemonas gali būti iškraipytas Publijaus Libono vardas[18]. Pagal Bychovco kroniką tiesioginiai Palemono palikuonys valdė Lietuvos žemes iki XIII a. vidurio. Paskutinis iš jų buvo Ringoltas, kuriam mirus pasibaigė Palemono dinastija. Valdyti kraštą pradėjo Centaurų giminė, vėliau Kolumnų giminė. Metraštyje minima, kad abi paminėtos giminės atkeliavo į Lietuvą kartu su Palemonu. Nuo Vytenio, buvusio Kolumnų giminės, prasidėjo Jogailaičių dinastija. Taip išplėtota genealogija pagrindė kilmingų giminių garbingą kilmę ir kartu teisę į valdžią XVI a. pradžioje[19]. Palemono ir penkių šimtų romėnų atkeliavimo į Lietuvą istorija yra antikinis siužetas, kupinas biblinių ir krikščioniškų aliuzijų[20]. Krikščioniškosios biblinės tradicijos sintezė su antikiniais siužetais būdinga kilmės legendoms Vakarų Europos istorijoje, tačiau Palemono atvejis vis tiek išlieka unikalus. Palemono ir trijų jo sūnų – Speros, Kuno ir Borko – įsikūrimas Lietuvoje turi atitikmenį Senajame Testamente – Nojų su sūnumis Semu, Chamu ir Jafetu. Keturiolika kartų nuo Palemono iki Gedimino sutampa su Evangelijoje pagal Matą pateikta biblijinio laiko chronologija (keturiolika kartų skyrė Abraomą nuo Dovydo, Dovydą – nuo žydų ištrėmimo į Babiloniją ir pastarąjį įvykį – nuo Kristaus). Dvylika Palemono aptiktų Nemuno atšakų taip pat turi analogijų Biblijoje. O kai pabėgeliai įsikuria naujoje žemėje prasideda įsitvirtinimo etapas, labai primenantis romėnų kolonijos modelį. Su Palemonu išvykęs 500 patricijų būrys buvo pakankamas kolonijai įsteigti. Keturi kilmingi patricijai, kurių herbai minimi Bychovco kronikoje, primena kolegialios, o ne vienasmenės valdžios principą, taikytą romėnų kolonijose[21]. Lyginant J.Dlugošo ir Bychovco kronikos lietuvių kilmės teorijas, esminis panašumas tėra vienas – lietuviai kildinami iš romėnų bėglių, atvykusių į Lietuvos žemės. Bychovco kronikos autorius nepakartojo J.Dlugošo paminėto Viliaus vardo (tikriausiai dėl to, kad jau tada buvo paplitusi legenda apie Vilniaus įkūrėją Gediminą), nepaminėjo Lietuvos vardo kilmės nuo žodžio „Italija”, Palemono atvykimą nukėlė į V a. Palemono atvykimo pasakojimą, išdėstytą Bychovco kronikoje, galima laikyti romėniškosios kilmės legendos kulminacija[22]. Šis Palemono siužetas buvo plagijuojamas, modifikuojamas, tačiau neišnyko iki pat XIX a. Jau minėtas M.Lietuvis romėnų kelionės maršrutą į Lietuvą aprašė skirtingai nuo Bychovco kronikos. Anot M.Lietuvio, romėnai, nukariavę dalį Germanijos išplaukė į jūrą Reino upe. Dalis laivų audroje paklydo, atsiskyrė nuo kitų ir atplaukė prie kranto toje vietoje, kaip rašo M.Lietuvis, „kur dabar stovi Žemaičių pilis Plateliai”[23]. Svarbu tai, kad M.Lietuvis užsiminė apie vietinius žmones, kuriuos romėnai vėliau „užvaldė”. Šis faktas svarbus tuomet, kai remiantis šia teorija, iš romėnų yra kildinami ne visi lietuviai, bet tik didikai.
[1] Straipsnis parengtas pagal Babilas D. Lietuvių kilmės teorijos (nuo J.Dlugošo iki A.Vijūko-Kojelavičiaus) // Kaunas , 2001, Vytauto Didžiojo universitetas HMF Istorijos katedra (rankraštis); [2] Długosz J. Opera omnia. T.XII. Kraków, 1876, s. 470-472; [3] <...> et vetusto nomine Lithalia, genti vero Lithali, guae hodie Lithuania ex Polonorum et Ruthenorum immutatione appellatur, unam tantummodo literam L, guam etiam nunc Italici <...> (Długosz J. Opera omnia. T.XII. Kraków, 1876, s. 470); [4] <...> ibi primum oppidum Wilno, guod et in hanc diem caput genti est, ex nomine Villii Ducis, guo auctore et Italiam deseruerant et regiones illas ingressi fuerant <...> (Długosz J. Opera omnia. T.XII. Kraków, 1876, s. 475); [5] Avižonis K. Lietuvių kilimo iš romėnų teorija XV ir XVI a. // Rinktiniai raštai. T.III. Roma, 1982, p.248 –249; [6] Vasiliauskas A. Antika ir sarmatizmas // Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kultūra. V., 2001, p.14; [7] Mykolas Lietuvis.Apie totorių, lietuvių ir maskvėnų papročius. Vilnius, 1966, p.49-50; [9] Jurginis J. Istorikai apie lietuvių kilmę // Lietuvių etnogenezė. V., 1987, p.7; [10] Zachara-Wawrzyńczyk M. Geneza legendy o rzymskim pochodzeniu litwinów // Zeszyty historyczne. Uniwersytet Warszawski. T.3. Warszawa, 1963, s.10; [11] Jakubovskis J. Tautybių santykiai Lietuvoje prieš Liublino uniją. K.,1921, p.29-30; Ochmański J. Litewski ruch narodowy-kulturalny w XIX wieku. Białystok, 1965, s.49; [12] Avižonis K. Lietuvių kilimo iš romėnų teorija XV ir XVI a. // Rinktiniai raštai. T.III. Roma, 1982, p.246; [13] Genzelis B. Lietuvių kultūros istorijos metmenys. K., 2001, p. 98; [14] Bychovco kronikos (Lietuvos metraštis) pavadinimas kilo nuo Volkovysko apskrities teisėjo Aleksandro Bychovco, XIX a. turėjusio kronikos kopiją. [15] Lietuvos metraštis. Bychovco kronika. V., 1971, p. 41-43; [16] Avižonis K. Lietuvių kilimo iš romėnų teorija XV ir XVI a. // Rinktiniai raštai. T.III. Roma, 1982, p.251; [18] Jakubovskis J. Tautybių santykiai Lietuvoje prieš Liublino uniją. K.,1921, p.44; [19] Lukšaitė I.Reformacija Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir Mažojoje Lietuvoje. Vilnius, 1999, p. 58; [20] Vasiliauskas A. Antika ir sarmatizmas // Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kultūra. V., 2001, p.15; [23] Mykolas Lietuvis.Apie totorių, lietuvių ir maskvėnų papročius. Vilnius, 1966, p.50-51; |
|
|
| | | |
|
