Palemonas, jo sūnūs ir Lietuva

Palemonas, jo sūnūs ir Lietuva
http://www.spauda.lt/history/lith/palemonas.htm

Palemonas, jo sūnūs ir Lietuva

1258 m., lygiai prieš 750 m., lietuvių kunigaikštis Erdvilas ar Radvila, persikėlęs Nemuną, išvydo "nuostabų kalną", ant kurio stovėjo Batyjaus sugriauta pilis. Toje vietoje jis pastatė naują pilį, užėmė nemažą rusų žemės dalį ir ėmė vadintis Didžiuoju Lietuvos, Žemaitijos ir rusų Naugarduko kunigaikščiu. Taip atsirado Didžioji Lietuvos Kunigaikštystė.

Iš tikro, LDK įkūrimu reikia laikyti 1246 m., kai Romos popiežius Inokentijus atsiuntė karūną Mindaugui, valdžiusiam Naugarduke (dabar Novogrudkas). Kartu jis karūnavo ir Galicijos-Volynės kunigaikštį Daniilą. Ir vis tik Lietuvos ir Žemaitijos kronika skelbia, kad 1258 m. "Radvila subudavojo pilį ir užvaldė be kraujo praliejimo… prijungė didelę Rusijos žemės dalį ir ėmė pasirašinėti Didžiuoju Naugardo kunigaikščiu. Tada … subudavojo kitą pilį ir pavadino ją Gorodoku, iš tenai patraukė į Podliašę, kur tuo metu jotvingiai makalavosi, rado ten Berestą, Chmelniką, Dorogičiną, Surožą, Belską, Branską… priėmė juos maloniai savo apsaugon; ir jie jam nuolankiai prisiekė".

Kai kurie istorikai laiko, kad Mindaugą pasikvietė į tarnybą Naugardukas, tuo metu tapęs vienu vakarinių rusų žemių. Pats Mindaugas buvo pagonis. Kaip rašoma Galicijos-Volynės kronikoje: "Mindaugas gi kreipėsi į popiežių ir priėmė krikštą; vienok, jo krikštas melagingas buvo, garbinant slapta savo dievus: pirmąjį Nunadievą, ir Teliavelį, ir kiškių dievą Diveriksą, Medeiną… Ir dievus savo garbino, ir mirusius kūnus degino, ir bedievybę savo darė".
Pagal aplinkybes, Mindaugas galėjo priimti krikščionybę, nesvarbu, katalikų ar stačiatikių, ir taip pat lengvai nuo jos atsisakyti.

Tad kas buvo tie pagonys, atėję į rusų žemes ir ilgai jose įsikūrę? Juk LDK gyvavo iki 1569 m., o sąjungoje su Lenkija – iki 1795 m.

Lietuvos ir Žemaitijos kronika, kaip ir kiti baltarusių-lietuvių metraščiai, prasideda legendine dalimi, besivadinančia "Išvada ir pasakojimas apie Didžiąją Lietuvos ir Žemaitijos kunigaikštystę, iš kur kilo ir vystėsi". Joje pasakojama apie Romos patricijų Palemoną ("Bychovco kronikoje" vadintą ir Apolonu), kuris su 500 šlėktų kartu su šeimomis ir turtais bėgo nuo imperatoriaus Nerono (kituose šaltiniuose - hunų valdovo Atilos) persekiojimų per jūrą iki Nemuno žiočių. Čia jei išsilaipino, "rado kalnus aukštus ir ąžuolynus puikius", gausybę žvėrių ir žuvų, ėmė daugintis ir pavadino "tą kraštą Žemontu, nuo dauginimosi". Visi jie priklausė Jaučio, Lokio, Kolonų ir Rožių herbams. Pats Palemonas, tikėtina, priklausė Jaučio herbui, kas liudijo apie jo vyraujančią padėtį dinastijos hierarchijoje.

Palemonas susilaukė sūnų Barkaus, Kunas ir Spero. Barkus pasiėmė žemės prie Nemuno ir įkūrė Jurbarko pilį. Kunas (Kunasijus) apsijojo prie Vilijos upės ir įkūrė Kauno pilį. Spera nuėjo saulės tekėjimo kryptimi, persikėlė per Nevėžio, Širvintos ir Šventosios upes ir pastatė Speros pilį (iš tikro, Širvintų rajone yra Spėros ežeras). Vėliau Kuno sūnus Kernius įkūrė Kernavę. Kadangi vietiniai mėgo groti ąžuoliniais trimitais, kai Kernius kraštą pavadino sujungęs žodžius 'litus' (krantas) ir 'tuba' (vamzdis) - Litusbania. Tačiau vietiniai nemokėjo lotyniškai, tad ėmė vadinti tiesiog Lietuva.
Iš Palemono ir kildina save Erdvilas ar Radvila, tapęs pirmuoju didžiuoju Naugarduko kunigaikščiu.

Pats Palemonas esąs palaidotas Seredžiaus piliakalnyje, tebevadinamu Palemono kalnu. Iš Palemono kilę visi Lietuvos kunigaikščiai, o taip pat Goštautai, Mantvydai, Davainos ir kt.

Istorikas N. Ulaščikas mano, kad šią legendinę metraščių dalį XVI a. susiformulavo Goštautų dinastija, kuriems tokia legenda buvo paranki. Nežinom, iš kurių metraščių buvo perrašinėta ta 500 romėnų šlėktų šeimų kelionė – matyt, ta istorija yra išmonė.

Mat galimą lietuvių kilmę iš romėnų skelbę ir lenkų istorikas Janas Dlugošas (1415-1480): "tam tikri posakiai, kalbos skambesys, įvairių daiktų bei reiškinių pavadinimų panašumas į lotynų kalbą leidžia spėti, kad lietuviai ir žemaičiai yra lotynų kilmės. Atsiradę, jei ir ne iš romėnų, tai bent jau iš kurios nors kitos lotynų giminės per pilietinius karus ... tarp Marijaus ir Sulos, o po to tarp Julijaus Cezario ir ... Pompėjaus".

Bet ir galima spėti buvus dar ankstesnes ištakas, nes Petro Dusburgiečio (m. apie 1326 m.) "Prūsijos žemės kronikoje" prūsų šventos vietos Romuvos pavadinimą kildina iš Romos pavadinimo. Tai turėjo žinoti ir J. Dlugošas, beje, bandės paaiškinti ir Lietuvos vardo kiltį:į šiuos kraštus jau prieš pusantro tūkstančio metų, bėgdamas nuo Nerono žiaurumo, su savo būriu atvyko P. Livonas, kurį mūsiškiai iškraipę vadina Palemonu. ... Jis įsikūrė pajūryje ir tas kraštas buvo pramintas jo vardu Libonija, kurią dabar vadiname Livonija. Ir atvykę su juo iš Italijos, nuo pajūrio iki Vilijos užėmė visas vietas, tuščias ir apgyventas, kurios tada buvo vadinamos Sūduva".

Mykolas Lietuvis (1490-1560) rašė: "Iš tikrųjų į šias vietas atvyko mūsų proseneliai, romėnų kariai ir piliečiai, kadaise pasiųsti į kolonijas ginti savo krašto sienų nuo skitų giminių, arba, kaip sako kitas tikresnis pavadinimas, G. Julijui Cezariui viešpataujant, jie buvo į čia atnešti Okeano audrų. kai Cezaris ... nugalėjęs ir sumušęs germanus Galijoje ir užkariavęs artimiausią Germanijos dalį, persikėlė per Reiną ir paskui nelabai sėkmingai plaukė Okeanu į Britaniją, audrai išblaškius jo laivyną, mūsų protėvių laivai buvo atnešti prie krantų, kur dabar yra Žemaitijos Platelių pilis; manoma, kad čia jie išlipo į sausumą".

M. Lietuvis grindė ir lietuvių kilmę iš italų: "[tai] aišku iš mūsų pusiau lotyniškos kalbos ir iš senovinių romėnų papročių ... būtent: iš žmonių lavonų deginimo, būrimo iš vidurių ir paukščių skrydžio bei kitų prietarų, ... ypač Eskulapo, kuris yra garbinamas tokiu pat žalčio pavidalu, kulto". Jis pateikė ir panašių į lietuvių lotyniškų žodžių: ignis (ugnis), aer (oras), sol (saulė), mensis (mėnuo), dies (diena), gentes (gentys), linum (linas), anguis (angis), rota) (ratas), axis (ašis) ir kt.

Aišku tai tėra legendos:

• Jurbarkas kilęs iš vokiečių Goergenburg (tarmiškai Jurgenborg - "Jurgio pilis"). Miestą 1259 m. įkūrė kryžiuočiai;
• Kaunas siejamas su asmenvardžiu Kaunas ar, kaip manoma, išnykusiu būdvardžiu kaunas (slėnus).
• Livonijos pavadinimas kilęs iš finougrų genties lyvių (13 a. gyvenusių abipus Rygos įlankos) etnonimo. Tą vardą kraštui davė kalavijuočiai.

Pagal archeologinių tyrinėjimų išvadas, Naugardukas atsirado X a. pabaigoje. Antroje XI a. pusėje jis buvojau stambus amatininkų miestas, turintis gynybinius įtvirtinimus. XIII a. antroje pusėje jame pastatyta pilis su pirmuoju akmeniniu bokštu Ir Naugarduko kilmingųjų pakviestas kunigaikštis Mindaugas sėkmingai išnaudojo palankią Juodosios Rusios sostinės geografinę ir ekonominę padėtį, padėdamas pamatus galingai valstybei.

Beje, kiti šaltiniai nenurodo, kad Naugardukas būtų buvęs sugriautas totorių-mongolų "Aukso ordos" vado Batyjaus. Totoriai į LDK buvo atėję 1263, 1272, 1276 ir 1284 m. ir visada patyrė pralaimėjimus. XIX a. istorikas I. Danilovičius rašė: "Visi lietuvių metraštininkai parašyti rusiškai…" Ir toliau: lietuviai nors ir pavergė rusų sritis, tačiau visgi "rusų kalbą priėmė kaip rūmų, mokslo, laivų statybos, teisės, diplomatijos kalbą ir tik jos dėka suprato vienas kitą ir rašė metraščius". Jis išsakė ir prielaidą, kad egzistavo "lietuviškas dialektas", kuriuo Maskvos Rusios gyventojai niekada nerašė. Matyt, tai nuoroda į baltarusių kalbą, buvusią LDK valstybine kalba.

Taigi, lietuvių kunigaikščiai netruko įtvirtinti Naugarduką, o vėliau ir LDK. O kas liečia jų tikėjimus, tai jie ir po šimtmečio tebelaidojo saviškius pagal pagonių apeigas: pvz., Gediminas, nužudytas Prūsijoje, savo 7 sūnų buvo prabangiai aprengtas, šalia jo kilpinis, kardas, smeigena, po porą mylimų sakalų ir kurtų, mylimiausias žirgas su balnu, ištikimiausias tarnas, trys gyvi vokiečių belaisviai, ir sudegintas.

Matyt, jie tebebuvo ištikimi pagoniškosios Romos palikuonys.

Vilius Orvydas
Vytauto Didžiojo įvaizdis
K. Almenas. Šiaulių mūšis
Galičo Rusia, 1140-1240 m.
Trys chano Batyjaus gyvenimai
M. Miechovskis. Apie dvi Sarmatijas
Lietuvių senojo tikėjimo pradmenys
Indoeuropiečių kalbų kilmė
Kai Dubičiai miestu vadinti
Juodasis arapas Baltarusijoje
M. Strijkovskio "Kronikos" lietuvių dievai
Birutės kalno astronominis kalendorius
Karolio Europa ir jos slinktys
Stačiatikybė: Po Bresto unijos
Apie Rygos įkūrimą
Vilnius po senovei
Merkinės bažnyčia
Senybos kelias
Ilguvos dvaras
Seirijai
Vartiklio naujienos