| | | |
 Uploading ....Hieroglifai - hieroflikai(egiptietiskai)
Knygoje „Egiptas, skitai, lietuviai runomis“ šis tyrinėtojas pateikia Egipto piešininių, taip pat skitų – lytų runų skaitymo lietuviškus raktus, parodo atitikmenis dabartinio lietuviško rašto raidėmis. Kitų autorių darbai taip pat rodo, jog senovės Egipte, vėliau Mažojoje Azijoje ir Europoje buvo kalbama, skaitoma, rašoma ir lietuvių kalba.
Atidžiau pažvelgę į šiaurinės Afrikos geografinį reljefą pamatytume, jog anuometinių savanų, o dabartinių dykumų fone ryškėja trys elementai: kalnynas priešais Ispaniją (Atlasas), kalnynas centrinėje dalyje (Tibestis) ir kalnynas šiaurinės Etiopijos pusėje. Charakteringa, jog kiekviename iš šių kalnynų iškyla po tris netoliese esančias, maždaug vienodo aukščio viršukalnes: vakaruose – 3340 m., 3825 m., 4165 m.; centre – 3265m., 3376 m., 3415 m.; rytuose – 2637 m., 2187 m., 2216 m. Be šios geografinės ypatybės, netoli šių vietų buvo ir kiti akcentai: rytuose Atlaso kalnai baigėsi Kartaginos miestu, centre tyvuliavo įlankos Mažasis Syrtas ir Didysis Syrtas, žemyno rytinėje pusėje stūksojo miestai Kair(t), Dira, Diryna, Dirėja.
Išryškinkime minėtų objektų fragmentus: Atlaso kalnai anksčiau vadinosi Dirys. Atstatę t garso nuslydimą į d ir pašalinę įterptą balsę i, gauname originalų buvusį pavadinimą Trys. Kodėl Trys? Ogi minėtų viršukalnių, stūksančių šalia viena kitos, dėka. Gyventojai, beje, buvo vadinami trogloditais, t. y. trog(y)loditais – trokyloditais. Beje, mūsų miestą Trakus slavai iki šiol tebevadina Troky vardu. Trims netolimoms viršūnėms žvelgiant į aukštą dangų, norom nenorom pavadinsime jas Trys Akys, o teritoriją, kurioje dominuoja šios viršukalnės, įvardinsime Triakija, gyventojus „pakrikštysime“ triakiais. Anų, senųjų laikų keliautojai sutiktų afrikiečių klausdavo, kas gyvena ten, gilumoje, ir jie atsakydavo: „žmonės triakiai“. Viduržemio jūros pusiasalyje šie triakiečiai įkūrė garsų anų laikų miestą Kartaginą – Ka(i)rtaginą – kairTagyną – Triakagyną, kuris gynė jų kraštą iš jūros pusės.
Minėjome, jog Centrinės Afrikos dalyje priešais Tris į aukštį šaunančias viršūnes tyvuliavo Mažasis syrT’as ir Didysis syrT’as (dab. Gabesas ir Sidras), kalnuotos teritorijos gyventojai buvo vadinami „ūlų trogloditais“ – trok(y)loditais. Dabartinės Libijos sostinė prie Sidro įlankos tebevadinama Tripolio vardu.
Rytinėje Afrikoje trijų minėtų viršūnių zonoje yra buvę miestai Dira, Diryna, Dirėja, jų gyventojai taip pat buvo vadinami trogloditais, ką pažymi Plinijus Vyresnysis veikale „Geografija“ (VI, 189 str.). Trogloditų vardo genezė buvo aiškinta, tačiau atskirai pažymėsime fragmentus Trys miestų Tira – Tryna, Tiryna – Trynyna, Tirėja – Trynėja pavadinimuose. Dabartinis miestas Kair(t) – Triak simbolizuoja pavydėtiną rytų Triakijos pavadinimų išliekamumą, kaip ir Chartum – Kartum – Tr(i)akum miesto prie Nilo upės vardas.
Taigi, senosios šiaurinės Afrikos žemyno dalis natūraliai buvo susiskirsčiusi į tris sausumos zonas, ir kiekvienoje zonoje buvo po tris ryškias viršukalnes. Pažymėsime, jog kiekvienos teritorijos, buvusios viršukalnių „įtakoje“, pirminis pavadinimas buvo Triakija, nudilusi į Trakija, dėl ko ir visa šiaurinė Afrika galėjo būti vadinama Trakija. Tirpstant ledams vandens lygis kilo, ir kranto, išsikišusio į Viduržemio jūros pusę, linija dėl Tvano tapo panaši į trišakį. Juozo Šeimio raidyne raidę T išreiškiantis hieroglifas taip pat yra trišakis. Jūrų dievo Neptūno rankoje išvydę trišakį suprantame, jog šis dievas gyveno jūros valdovų finikiečių kontroliuojamos šiaurinės Afrikos žemyno pakrantės gelmėse.
Šiaurinę Afrikos žemyno pusę Trakiją, siekiant jos nepainioti su vėlesne europine Trakija, vadinsime Senąja Trakija.
Kiekvienoje Senosios Trakijos dalyje (Vakarų, Centro, Rytų) gyveno žmonės, kūrėsi miestai, sąjungos, karalystės, imperijos. Atkilę į Mažąją Aziją, taip pat į Europą, įvairios tautos, jų karaliai, norėdami pabrėžti garbingą kilmę, miestų, upių pavadinimuose, savo pačių varduose palikdavo lengvai aptinkamą fragmentą trak arba jo nuoskalas raidžių t, r, tr, (t)ra, tria pavidale. Šis fragmentas iki mūsų dienų tebeskamba Trakų miesto, Trakiškių, Trakėnų miestelių pavadinimuose.
Auksuma
Pirmasis Auksumą, neskaitant užrašų ant stelų, mini Klaudijas Ptolomėjas. Knygoje „Geografija“ (IV, VII sk., 25 str.) jis rašo: „Toli nuo (Nilo) upės, šalies viduje, yra išsidėstę miestai: Auksuma, kuriame yra karališkasis dvaras, miestas Kolojė …“. Taip pat nežinomo autoriaus „Eritrėjos jūros periple“ (4 str.) apie atstumus ir prekybos sąlygas tose vietose rašoma: „…o jau nuo jo (Kolojės) iki svarbiausio miesto tų, kuriuos vadina auksumitais (auksitais – aut.), dar yra penkios dienos kelio…“ . Kodėl galėjo būti toks šios karalystės pavadinimas? Pažvelgus į Žemės naudingųjų iškasenų žemėlapį matosi, kad Etiopijos šiaurėje iki šių dienų yra aukso ir tebestovi miestas, kurio pavadinimas Aksum. Ši karalystė nuo neatmenamų laikų buvo turtinga aukso, jo gaminiais prekiavo su aplinkinėmis šalimis. Karalystę įkūrė tie, kurie žinojo žodžio auksas prasmę, ir šalies gyventojai buvo vadinami auksitais. Europos šaltymečiu Auksumą valdė baltos odos spalvos žmonės.
Apie Auksumą rašė ir karalystės kaimynai. Pavyzdžiui, Sabos karalystės stelų užrašai, surasti Maribo, Zafaro ir kituose dabartinio Jemeno miestuose, apie Auksumą štai ką sako: „… ir jis įsakė jam (Šarach’asatui Ašvai) vadovauti pasiuntiniams į Chabašat’o ir Auksumos šalis. Ir leido jam jo ponas Almakach’as grįžti, pasirašęs taiką. Ir pasiuntė jis kartu su juo (atgal) du pasiuntinius, Achaikamą ir Za-Lonis’į…“ – byloja užrašas, pažymėtas numeriu III. Ankstyvųjų Auksumos karalių užrašai, parašyti įvairiomis kalbomis, tame tarpe ir neatpažintomis, praneša (I d.): „...Auksumos neplaukuotasis (nekūšas) ir Chimjaro valdovas, ir valdovas Raidan’o, ir valdovas Sabos, ir valdovas Salchino, ir valdovas Syjamo, ir valdovas bėgų, ir valdovas Kasų, neplaukuotųjų neplaukuotasis (nekūšių nekūšas) sūnus Machremo, kuris priešams yra nenugalimas. Pakilo jis į žygį, kad surinktų iš šalies duoklę ir padarytų tvarką. Ir kas sakė „taip“, tų jis nelietė, o kas atsisakinėjo, tuos užmušė…“. Didelė, galinga tai buvo karalystė. Ji paliko pilietinės priklausomybės fragmento auks nuoskalas au, ks, sk. Mums Auksuma ypač svarbi tuo, kad į jos sudėtį įėjo miestas pavadinimu Adulys.
Jūros pakrantės pažiba
Senosios Trakijos šone, netoli Raudonosios jūros, kuri anksčiau vadinosi Meldų jūra, buvo garsusis miestas Adulys. „Eritrėjos jūros periplas“ 4 str. rašo: „…(Raudonosios jūros) pakrantėje prie Oreinos (salos), 20 stadijų atstumu nuo jūros ir yra Adulys, malonios išvaizdos gyvenamoji vieta, nuo kurios iki esnačios viduje Kolojės … trys dienos kelio.“ Plinijus Vyresnysis veikale „Gamtos istorija“ (V, 174 str.) apie tas vietas pasakoja: „Po to (seka) Izidės prieplauka, atsiliekanti nuo adulytijų miesto dešimties dienų atstumu (iriantis) irklais. Į jį yra suvežama myra iš Trogoditikos (Rytinės Trakijos – aut.). Priešais prieplauką – dvi salos, kurios vadinasi Pseudopilys; tiek pat ir (prieplaukos) viduje – Pilys, ant vienos jų (yra) akmeninės stelos su nežinomais užrašais; po to Aualytaus įlanka ...“.
Apie šį miestą kalba ir Kosmos Indikoplovo užrašas „Krikščioniškosios topografijos“ knygoje (II, 70, 8-20): „Sritis, kur gaminami smilkalai, nors ir išsidėsčiusi pačioje aukštutinėje Etiopijos dalyje bei yra šalies viduje, yra apjuosta iš kitos pusės okeanu. Iš čia (ten esantys) kaimynystėje Barbarijos gyventojai pasikelia (į kalvas) aukštyn į šalies gilumą ir, mainikaudami su vietiniais gyventojais, atgal parveža myrą, kasiją, kalamą ir dar daug ką, ką po to jūra persiunčia į Adulyją.“ Kiti istorikai rašo, jog abiejose Raudonosios jūros pusėse buvo kalbama ta pačia kalba. Iš senosios miesto didybės dabar beliko miestelis, esantis maždaug 4 km nuo Zulos (anksčiau Adulos) įlankos, jos vakaruose. Vietiniai gyventojai išlaikė tradiciją savo miestelį vadinti švelniu Azuly vardu. Pavadinimas Adulys, vertinant garso t nuslydimo į d faktorių, turėjo būti tariamas kaip Atulys. Tuomet, atstačius skiemenų pamaišymą, iškyla tikrasis šio Auksumos karalystės miesto pavadinimas: Alytus.
Tačiau tai dar ne viskas. Stebime, jog Aualytaus įlankos pavadinime yra pastovusis fragmentas Au(ks)a, nurodantis įlankos priklausomybę Auksumai. Teisingas įlankos pavadinimas turėjęs būti Auksalytus. Pamąstę atstatome tikrąjį įlankos pavadinimą, susidedantį iš dviejų žodžių: Aukso Lytus. Vadinasi, miestas vakariniame šios įlankos krante irgi turėjęs būti ne Alytus, o Aukso Lytus. Dažnas Lietuvos gyventojas ir dabar tebesako „lytus“, o ne „lietus“. Štai kokia garsi buvo alytiškių protėvynė. Jie gyveno Aukso Lytaus mieste, kurio pavadinimas sutrumpėjo iki žodžio Alytus, ir tame Auksiniame amžiuje sapnavo, matyt, ne vien tik grybų lietų.
Tuo geografija, siekiančia „Laimingosios Arabijos“ metą, galima būtų ir apsiriboti, jeigu ne
Miesto pavadinimas Aukso Lytus – Auksulys nudilo iki Azuly vardo. Dar kartą pažymėkime šią azijinę vardo auks transformavimosi į az kryptį: Aukso Lytus – Auksulys – Azuly. Į šitą etninę, vėliau tapusią geografine, priklausomybę reikia atsižvelgti, skaitant tiek mokslui plačiai žinomą „Eritrėjos jūros periplą“, tiek kitus išlikusius senųjų autorių raštus.
„Periplas“ yra kelionių jūra žinynas ir pasakoja apie plaukiojimo ir prekiavimo sąlygas šiaurinėje Indijos vandenyno dalyje. Kodėl ši dalis buvo vadinama Eritrėjos jūra? Žodį Eritrėja išskaidykime nuoskalomis ir atstatykime fragmentus: Eritrėja – Erytrėja – Eryttriėja – E(smi) Ryt(inių) Tri(akų) Ėja – Esmi Rytinių Trakų Ėja. Pavadinimas pristato pats save, nurodydamas, jog jūros pakrantėmis ėjo (vaikščiojo) Rytinės Trakijos gyventojai, o vandenimis plaukiojo jų laivai. Įdomu, jog čia minima jūra. Vadinasi, Indijos vandenyno šiaurinėje dalyje „Laimingosios Arabijos“ ar kiek vėlesniais laikais galėjo būti sala, netgi dvi. Tai – pakankamai reali prielaida, nes senieji keliautojai mini tose vietose buvus apvalią Dylmuno salą. Pakartokime „Eritrėjos jūros periplo“ 15-16 skyrius ištisai:
„Jeigu, plaukiant iš Oponos, aplenkti statųjį (Indijos vandenyno) krantą, besitęsiantį toli į pietus, tai pirmi pasirodo Mažieji ir Didieji Azanijos Apokopai – šešių jūrinių perėjimų atstumu, tačiau jau į pietvakarius, po to Ėkvialas Didysis ir Ėkvialas Mažasis – kitiems šešiems jūriniams perėjimams, o už jo vienas prie kito Azanijos jūriniai perėjimai – pirmasis, taip vadinamas Sarapiono perėjimas, po to – Nykono perėjimas, po kurio (seka) daugybė upių ir paeiliui einantys uostai, atskirti vienas nuo kito po vieną perėjimą sausuma arba jūra; jų iš viso iki Piralajų salų ir taip vadinamo Kanalo yra septyni. Nuo jo, jeigu pasuktumėme kiek į pietus, po dviejų dienos ir dviejų naktinių jūrinių perėjimų (..?) kryptimi išnirs Menutesijos sala, nuo kranto esanti apie 300 stadijų … Nuo čia per du jūrinius perėjimus išilgai pakrantės yra paskutinė Azanijos turgavietė, vadinama Raptais...“.
Pavadinimai yra gerokai pasikeitę, tačiau ryškėja, jog visa šiaurinė Indijos vandenyno pakrantė, įskaitant Arabijos pusiasalį, buvo vadinama Azanijos, tiksliau, Auksanijos vardu. Manytina, jog kalbama apie Patvinimo laikus arba metus, kuomet Indo upės vandenys nebuvo prinešę tiek dumblo į savo žemupį ir Indijos vandenynas šiaurėje galėjo prasidėti, pavyzdžiui, nuo Mohendžo Daro. Žemėlapyje pasekime vietoves, apie kurias rašo „Periplo“ autorius, apčiuopdami senuosius pavadinimus naujuose rūbuose (jūrinis perėjimas – 111 km, sausumos perėjimas – 30 km, Erastofeno stadija – 445,2 m): „Jeigu, plaukiant iš Oponos (Aigonos Indijos pietuose), aplenkti statųjį (Gatijos) krantą, besitęsiantį toli į pietus, tai (po to) pirmi pasirodo Mažieji (Apokopai – Apatiniai Kopai, dabartiniai Suleimano kalnai) ir Didieji Auksanijos Apokopai (dabartiniai Kirtchoro kopai – kalnai) – šešių jūrinių perėjimų atstumu, tačiau jau į pietvakarius (Indo upės slėnis – po vandeniu), po to Atogrąžų Didysis (Chadžaro, 2151 m) ir Atogrąžų Mažasis (151 m) kalnai – kitiems šešiems jūriniams perėjimams, o už jo vienas prie kito (yra) Auksanijos jūriniai perėjimai – pirmasis, taip vadinamas Sarapiono (Sia (a)Raptiono – Arabiono) perėjimas, po to (seka) Nykono – Nyk(k)Ko(u)no – Kouno Ny(kščių) – perėjimas, po kuriuo daugybė upių ir paeiliui einantys uostai (dabartiniai Chaura, Irka, Achvaras, Sukra, Zindžibaras, Adenas, Turba), atskirti vienas nuo kito po vieną perėjimą sausuma arba jūra; jų iš viso iki Piralajų (dabartinė Kūrio sala) salų ir iki taip vadinamo Kanalo (sąsiauris į Raudonąją jūrą) yra septyni. Nuo jų, pasukus kiek į pietus, po dviejų dienos ir dviejų naktinių jūrinių perėjimų (...?) kryptimi išnirs Menutesijos (dabartinis Hafūno kyšulys) sala, nuo kranto esanti apie 300 stadijų … Nuo čia per du jūrinius perėjimus išilgai pakrantės yra paskutinė (likusi) Auksanijos turgavietė, vadinama Raptais (dviEiliais)...“
Aprašytą pakrantę galima identifikuoti pagal kranto pobūdį, perėjimų atstumus (žr. žemėlapį) ir pradinį bei galinį apibūdinimus. Kalnai anksčiau vadinti kopais (sulygink: kop’ti, kop’lyčia), Somalio kyšulys buvo vadinamas Nykščiu, o kouniai buvo to „nykščio“ gyventojai kounai. Istorikų teigimu, pavadinimas „raptai“ yra kilęs iš dvieile oda (raptum) dėl stiprumo susiūtų vietinių valtelių pavadinimo. Turgavietė, buvusi tokių dviem eilėm susiūtų valtelių naudojimo zonoje, vadinta Raptais. Vadinasi, tikrasis miesto Raptai pavadinimas gali būti suprastas kaip dabartinis (dvi)Eilio miesto vardas. Iš fragmento rapt – part matosi, jog etniniai raptai ir vėlesnės Partų karalystės įkūrėjai partai Kaspijos jūros pietų, pietryčių pakrantės plotuose buvo tie patys žmones. Beje, lietuviai, kviesdami padvigubinti pastangas, iki šių dienų vartoja posakį: „Padarykime šitą raptum!“, o tai reiškia siūlymą daryti veiksmą su dviguba jėga. Pavyzdžiui, atversdami valtį, pakeldami rąstą sakome „raptum!“ ir dviese „smūgiu“ verčiame arba keliame. Suvalkijoje šis posakis tebevartojamas ir dabar.
Pažvelgę į dabartinį Arabijos pusiasalio žemėlapį, šiaurės rytų ir pietryčių pakrantėje pastebėsime miestus Ėz–Zana, Dubajus, Maskatas, Finsas, Suras, Galatas, Salala, taip pat koralinių rifų apsuptas Deimanijato salas. Ar liko paminklų, galinčių paliudyti buvusį šitų vietovių „auksiškumą“? Taip, jie išlikę ankstyvųjų Auksumos karalių užrašuose. Siekiant įamžinti dabartinės Persų įlankos zonoje karaliavusių valdovų pergales, viskas buvo užrašoma. Tikriausiai, užrašai buvo visų pergalingų mūšių vietose, tačiau iki mūsų dienų jie išliko tik Auksumos paminklinėse stelose. Ten išgraviruoto karaliaus vardas Ėzana liudija, kad jo sostas buvo dabartinio miesto Ėz–zana, esančio Persų įlankos pakrantėje, ribose. Atstatykime buvusį tikrą valdovo vardą: Ėzana – Ėjzana – Auksanijos Ėja. Išlikęs pavadinimas Ėz–Zana parodo, kur buvo šitų pergalių centras. Iš senojo pavadinimo Auksanijos Ėja matosi, jog įlanką anuomet kontroliavo iš Pietų atėjusios auksitų gentys.
Degino karštis. Nors auksitai iš Auksumos traukėsi į šiaurę, tačiau stengėsi išsaugoti įtaką kitiems, į jų plotus persikėlusiems ir geriau karštį pakeliantiems žmonėms. Tuo tikslu apleistose teritorijose būdavo paliekamos auksitų komandos, kurios naujai atėjusius mokė ūkio ir valdymo technologijų išminties. Tai buvo ir pačių auksitų išsilaikymo sąlyga, nes sparčiai besidauginantys ir neorganizuoti, į laisvus plotus atkeliavę žmonės galėjo ir juos pačius pavyti bei „praryti“. Juk ir šiais laikais Jungtinės Amerikos Valstijos teikia milijardines išmokas Meksikai, Lotynų Amerikos šalims, kad tik per sienas neplūstų „alkani“ tų šalių gyventojų pulkai. Mes taip pat mokome Horo miesto savivaldybę Afganistane tam, kad vietiniai žmonės gyventų labiau pasiturinčiai. Taigi, Auksanijos karaliai titulavo save ir anų, buvusiųjų žemių valdovais, ten išlikdavo senieji pavadinimai. Visgi, būta ir nesupratimų: likusieji laiku nemokėdavo duoklių, norėdavo būti savarankiški; išėjusios auksitų gentys pakliūdavo į vergiją, privalėdavo keisti religiją, jų naujieji „ponai“ reikalaudavo keisti religiją ir senosiose valdose.
Ką liudija dabartiniame Aksumo (Auksumos) mieste ir jo apylinkėse aptikti akmeniniai užrašai? Jie iškalti ant stelų, todėl radiokarboninis užrašymo laiko nustatymo metodas čia negalioja. Šifruotojų teigimu, įrašai yra atlikti graikų, senųjų etiopų, pietinių arabų ir neatpažintų kalbų rašmenimis. Panagrinėsime tekstus, skliausteliuose įrašydami šifruotojų, o taip pat šių eilučių autoriaus siūlomus intarpus:
Stela I. Čia rašoma:
Vietoje … Al(a)e – Amid beėjsa …na Aksumo negušys ir valdovas Chimjaro ir valdovas Raidano ir valdovas Sabos ir valdovas Salchino ir valdovas Syjamo ir valdovas bega ir valdovas kasų (sakų) … pakilo į žygį kad atkurti šalį ir įvesti joje tvarką.
Čia valdovas tvarką įvedinėja įvairių tautų tarpe, tačiau daugelį atpažinti sunku, kadangi pavadinimai, šifruotojų teigimu, yra užrašyti priebalsėmis. Pavyzdžiui: …ir atvyko jis į LBCh, …jis atvyko į FNSChT, …ir jis atvyko į (.)MVM… Atkreipsime dėmesį, jog išsireiškimas negūšys = nekūšys (garsas k nuslydęs į garsą g) galėtų reikšti, jog valdovas buvo neplaukuotas žmogus, nes žodis kūšys mūsuose reiškia plaukuotą odą, o nekūšys – neplaukuotą. Pagal šį odos plaukuotumo požymį išeitų, jog „neplaukuotasis“ buvo baltos odos spalvos žmogus, todėl konstatuosime Auksumos nekūšį valdovą buvus baltaodžiu.
Kokios tautos „bega“ valdovu galėjo būti šis baltasis žmogus? Atstačius skiemenų pamaišymą teigiame, jog „bega – gabe“ tauta buvo ta, kuri garbino ugnį, gaubė ją: iki šių dienų mes, lietuviai, minime ugnies deivę Gabiją.
Steloje rašoma, jog valdovas buvęs ir kasų – sakų tautos valdovas. Etninis pavadinimas sakai vėliau sutinkamas ir Eurazijos plotuose. Etninę tikrąją sakų priklausomybę identifikuoti paprasta, atkreipus dėmesį į charakteringą žodžio sakyti junginį: “Koun saką, a moun saką? Kūn saką, a mūn saką? Kaun saką, a maun saką?”. Vertimo nereikia: žmones, tarpusavyje taip kalbantys, buvo sakai. Auksumos sakai irgi turėjo tarmes. Dviejų tarmių sakai (koun’iai ir kūn’iai) nuo Afrikos atogrąžų karščio traukėsi Arabiono pusiasalio krantu link Indijos, o sakai kaun’iai, paskutinieji likę Afrikoje, nukeliavo į šiaurę tiesesniu keliu, kur priėjo Suecą ir prie Akabos įlankos vandenų užtruko likėnų pavadinimu. Dabartinis miestas Kaunas su šalia esančiais Likėnais yra pastaroji šios genties apsistojimo vietelė. Kauniečiai su likėniškiais priskiriami seniesiems sakams kauniams (“kaun saką?”).
Stela II. Šioje steloje apie žygį prieš bega – gabijus pasakojama konkrečiai. Kadangi ano meto įvykiai labai svarbūs, iššifruoto stelos užrašo vertimą pateikiame visą (stelos eilutės sunumeruotos):
1.: (Ė)zana, Aksumo malikas ir valdovas Chimjaro ir Raidano ir Chabašato ir Sabos ir
2. Salchė ir Syjamo ir kasų ir bega, malikas malikų sūnus Machremo, kuris
(yra) ne
3. nugalimas. Kuomet žmones bega ėjo karu, pasiuntėme mes du mūsų brolius Šeazaną ir Chadefu, kad jie už
4. pultų juos. Ir kada jie pasiekė tą šalį, pasidavė šeši negušyjai kartu su žmo
5. nėmis jų. Kada gi anie pasidavė, jie išsivedė juos iš jų šalies su jų vaikais ir
jų mo
6. terimis ir žmonėmis ir gyvuliais, taip kad skaičius žmonių š
7. ių šešių negušyjų 4400, o stambių raguotų gy
8. vulių 3200, o avių ir balnojamų gyvūnų 6224;
9. taip kad jie maitino juos, (pradedant) nuo tos dienos, kai jie išėjo iš jų šalies,
10. kiekvieną dieną duonomis iš kviečių su miežiais (-22000) ir mėsa
11. ganėtinai jiems daug, davė jiems alaus ir vyno iki
12. soties keturių mėnesių (bėgyje). O kuomet jie atvyko į Aksumą
13. pas mus, mes įvilkome juos – žmones jų – į šiurkštaus audimo aprangas ir
14. aprėdėme negušyjus jų (ir nukreipėme ju)os ten, kur plačiai vilnija šalis
15. vadinama Davala BJPN. Ir mes nurodėme, kad juos maitintų ten, ir mes iš
skyrė
16. me kiekvienam nagašyjui stambių raguočių 4190 galvų, (taip kad iš viso)teko
17. (šešie)ms (nagašyjams 25140 stambių raguočių galvų); kuomet gi mes atnaša
18. vome Machremui, kuris pagimdė (mus), sekančiai: statulą auksinę (vieną)
19. ir sidabrinę (vieną ir bronzines – tris), mes padarėme šitą
20. (uš)rašą ir pastatėme jį ir pa(statėme apsaugą ir paskyrėme) Astarui (ir …)
21. ir Becheriui ir (Machremui, kuris mus pagimdė. Ir jeigu atsiras) toks, kuris
su
22. griaus tai, ką mes paaukojome, (arba ištrauks jį iš šitos vie)tos arba nuvers
jį, tai te būna jis sunaikintas.
23. Giminė jo ir palikuo(nys te būna…-i)š ša(lies) jie privalo dingti.
24. O kas pagerbs tai, tegu grįžta jam ge(rove…- ir) dėl to
25. pastatėme mes tai, (kad pasakotų apie mus ir apie mūsų miestą amži)nai. Ir
mes pasky
26. rėme šventąjį sklypą prie rūmų ir (kelio ženklą, sudėtą iš akmenų), Machre
mui.
Paskaičius užrašą matosi, jog būta nepatenkintų. Elgiamasi su pralaimėjusiais pažįstamu būdu: gentis būdavo pavergiama ir perkeliama gyventi į kitą vietą. Gal taip ir Baltistanas dabartiniuose Himalajuose atsirado? Nesutarimo priežastimi galėjo būti prastos anų gyvenimo sąlygos, religiniai motyvai, o gal neatiduota duoklė Ėzanai. Steloje minima, jog Ėzana buvęs Machremo sūnus. Kas buvo jo “tėvas” Machremas? Bandykime atstatyti “Machrem” pavadinimo esmę žinant, jog viena anuometinių pagoniškųjų dievybių turėjo vardą Becher, netoli nuo dabartinios Ez zano teka upė Mechran. Žodis Machrem galėjo būti žodžių Becher – Bechrem – Mechran samplaika ir tikėtina, jog tikrasis žodis, iškaltas steloje, galėjo reikšti vardą Bachrem. Išskleiskime jį nuoskalomis: Bachrem – Bakrem – Ba ak rem. Tokių skiemenų galima būtų ir nesuprasti, jeigu pasaulyje nebūtų dvasinės doktrinos, vadinamos Mer ka ba vardu. Išeitų, jog šią Mer Ka Ba doktriną, naują gabijams, išpažino juos užpuolęs Ėzana. Vadinasi, jog Auksanijos gyventojai aprašomuoju laikotarpiu išpažino nevienodus tikėjimus ir tie, kurie valdė Auksanijos Ėją, buvo užkariautojai.
Stela IV. Steloje kalbama apie žygį prieš saranius, tai yra zaranius – zarius. Čia vėl minimas nugalėtojas Ėzana, kuris buvo Machremo sūnus ir kartu Al(a)e – Amido sūnus. Pažymėsime, jog 6-7 eilutėse rašoma:
… užpuolė (mus) sarane (gentys), kurių karalystė A(la)n(ija)…
Ėzana buvo Mer ka ba sūnus, todėl jo karas prieš zarius yra visai suprantamas. Po susirėmimų 16–17 eilutėse konstatuojama:
… ir paėmėme (vadą) Alytą kartu su abiem jo vaikais…
Zariai, bent jau dalis jų, šį kartą pralaimėjo. Atkreiptinas dėmesys, jog po tūkstančių metų karaliaus Mindaugo žūtis taip pat minima kartu su abiem jo vaikais. Be to, prisiminkime, jog karalius Mindaugas buvo užsidaręs Turov’o – Vorut’os pilyje, o Turovas tada buvo Lyd’os – (a)Lyt’os kunigaikštystės aplinkoje. Epizodas kartojasi. Panašu, jog įrašas metraštyje buvo padarytas sąmoningai, kad galima būtų susekti ano Alytos ir dabartinio karaliaus Mindaugo (irgi alytiškio) etninę tapatybę.
Įdomios 11-12 eilutės:
Mes įrengėme stovyklą prie kariuomenės surinkimo punkto Ala.
Ėzana galėjo stovyklauti prie punkto Ala, nes pats buvo ir Al(a)e – Amido, tai yra to paties tikėjimo, sūnus. Pažvelgę į žemėlapį užfiksuosime, jog iki šių dienų aptariamoje teritorijoje stovi miestas Salala, o jo pavadinimas kalba pats už save: Sa(a)lala - sia Ala(nla). Tai rodo į buvusį Alanlos - Alanijos genties ar genčių grupės egzistavimą. Ala Ėzana vadino dabartinę Salalą.
Kadaise Karaliaučiaus profesorius Imanuelis Kantas, nykstant lietuvybei, įvade į naujai parengtą vokiečių – lietuvių kalbų žodyną įsakmiai parašė: „Lietuvių kalbą reikia išsaugoti, nes ji turi raktą, kuris išsprendžia ne tik filologines, bet ir tautų raidos paslaptis“. Neskaitant besivystančių filologinių aplinkybių, ši knyga per lietuvių kalbą brėžia gairę prabilti ir naujiems tautų raidos istorijos puslapiams.
115 metai iki Kristaus
Kryžiokai (Ordo domus Sanctae Mariae Theutonicorum) užėmę Rusnės salą pagonių šventyklos altoriuje rado lotynišką įrašą: “Nemunas, laivų vyresnysis iš Kartaginos atėjo į Lietuvą jūra metuose 115 pirm gimimo Kristaus.” Kryžiokai 1250 metais šį akmenį nusiuntė popiežiui Inocentui IV. Tai rodo, kad lietuviai bendravo su Afrika iki Kristaus gimimo. Tuos įvykius tik kitais vardais aprašo Strijikauskis ir Kojelavičius. Tų atėjūnų visą kelionę apdainavę Raseinių panemuniuose gyvenantys žmonės.Vandeiviai plaukdami Nemunu prie Dubysos išvydę bažnyčią pasakė: “Še, radom!” – tai Seredžius. Toliau Dubysa plaukdami nutarė įkurti stovyklą ir pasakė: “Čia kiškim ženklus” – tai Čekiškė. Toliau priplaukę nepereinamas girias tarė: “Ė! Yra galas” – tai Eyrogala. Ėjo pėsčiomis toliau ir nebegalėdami medėmis (miškais) traukti tarė: “Bet yr galas” – vietovė Betygala. Jų vadovas buvo Nemunas. Vėliau Nemunas buvo laikomas už dievybę, ant Nemunaičių skardžio buvo jam skirta bažnyčia.
informacija yra idomi.ir verta apmastymu.ypac idomu,kas parasyta apie T raide.pripazystu visus Dievus.bet.kol neatsirado Jezus Kristus.Dievas panorejo,kad Jezus Kristus butu visu musu vienintelis Dievas.kad zmonems butu lengviau.kad zmones nebesiblaskytu tarp ivairiu Dievu.Jezus Kristus yra vienintele musu tiesa, viltis ir gyvenimas.amen.
o del lietuvos.tai as turiu tokia nuojauta,kad cia ivyks kazkas tokio,ko niekas nesitiki.
teisingai...ji atgims
|
|
|
| | | |
|
