http://www.gaspadine.lt/kulinarinis_paveldas/karaliaus_vaisvilko_vaises.html

A.Vincentas Sakas   - Karaliaus Vaišvilko vaišės

Mindaugo sūnus Vaišelga (Vaišvilkas, Voišelg), kaip nė vienas kitas Lietuvos Didysis kunigaikštis turi daugybę titulų.

Jį galima vadinti:

• Antruoju Lietuvos Karaliumi,
• Didžiuoju Lietuvos ir Rusijos kunigaikščiu,
• Naugarduko Didžiuoju kunigaikščiu,
• Pirmuoju Lietuvos vienuoliu,
• Šventuoju stačiatikių kankiniu,
• Naugarduko vienuolyno archimandritu,
• garsiausiu Rytų Europos viduramžių kulinaru,
• stačiatikių vienuolynų buities reformatoriumi.

 Ipatjevo metraštis, rusų istorikas Borisas Dmitrijevičius Grekovas, Andrejus Savostjanovas knygoje „Į sveikatą! Paprasta, skanu, naudinga!" jį aukštino ir gyrė, nes ir Lietuvos, ir Rusijos istorijoje jis išliko ne tik kaip progresyvus valdytojas, bet ir kaip didysis Rusijos vienuolynų gyvensenos ir buities reformatorius, pakeitęs tiek vienuolių, tiek ir pasaulietinės architektūros, statybos dalykus bei rusų tautos mitybos būdus ir įpročius.

Ir kas galėjo pagalvoti, kad šis monarchas taps puikiausiu kulinaru ir dar daugiau - Senosios Rusijos vienuolynų valgių kūrėju, padariusiu perversmą net visoje rusų mityboje.

Vaišelga (rus. - Voišelg) kilo iš seniausios Lietuvos kunigaikščių giminės. Jo tėvas Lietuvos karalius Mindaugas nuo ankstyvos jaunystės savo sūnų auklėjo pagal griežtus pagoniškus probočių papročius: kai tik infantui sukako dešimt metų, jį išsiuntė į nepraeinamus miškus su auklėtoju vaivada. Mindaugas savo sūnui auklėtoju pasirinko Stanislovą  Goštautą (slavai rašo: Gastoldą) - narsų karį, kuris kartu su savo karaliumi buvo iškovojęs daug pergalių ir Didžiajai Lietuvai užkariavęs ne vieną kunigaikštystę.

Karaliaus sūnus, kęsdamas visus neprieteklius, sunkumus ir gamtos stichijas, turėjo prabūti ir išgyventi penkis metus miške.

Mokymai prasidėjo tuo, kad pradžioje vaikui vienam iš medžių sausuolių reikėjo pasidaryti ne kokią nors palapinę ar žeminę, o susiręsti  rąstinį gyvenamą namelį, po to Vaišelga turėjo įsisavinti medžioklės mokslus, maisto atsargų kaupimo ir paruošimo bei maisto, valgių gamybos būdus pagal protėvių papročius, taip pat išmokti ir karinio mokslo menų. Vaišelga  žinojo, kad jei bus aplaidus, neišgalės ištverti išbandymų sunkumų, tėvas su juo pasielgs pagal to meto galiojusius papročius. Jei jaunasis kunigaikštis neišlaikydavo išbandymų ir prašydavosi namo, jo noras būdavo įvykdomas, tačiau pirmenybė paveldėti valdžią pereidavo jaunesniam broliui, kuris taip pat su vaivada auklėtoju būdavo išsiunčiamas į mišką sunkiesiems išbandymams ir mokslams.

Vaišelga ištvėrė ir praėjo visą išgyvenimo mokyklą iki galo, dar daugiau, - be medžioklės ir įvairių ginklų valdymo įgūdžių, jis įsidėjo galvon mokytojo pasakojimus apie įstabias lietuvių kulinarijos meno žinias. Greitai jaunasis auklėtinis lengvai rungdavosi su  savo auklėtoju maisto gamyboje ir dažnai nugalėdavo mokėjime paruošti žvėrieną, laukinę paukštieną ir žuvis šaltojo ir karštojo rūkymo būdais, mokėjimu rinkti ir pasiruošti maisto atsargas iš grybų, uogų, valgomųjų ir prieskoninių žolių, pasigaminti ne tik valgius, bet ir gėrimus: gaivas, giras, sotes ir midų.

Lietuvių ir rusų mūšis

Vyriškai išlaikęs sunkius išbandymus Vaišelga, vos sulaukęs pilnametystės, jau dalyvavo karo žygiuose. Karaliaus Mindaugo pasiųstas į kaimyninę Naugarduko kunigaikštystę su nedidele savo kariauna ją užkariavo. Nors kunigaikštis Romanas Danilovičius, bijodamas lietuvio kunigaikščio autoriteto, užleido jam savo sostą, Vaišelga kunigaikštį išginė iš Naugarduko. Ir čia įsitvirtinęs Vaišelga nusprendė pralenkti savo tėvą karalių Mindaugą žiaurumuose. Kiekvieną dieną jis „plaukiojo kraujuje" nekaltų aukų, «печаловашеть тогда, коли же убьяшеть кого, тогда весел бяшеть» (jei kurią dieną nežudydavo, tai liūdėdavo)...

Vaišelga greitai būtų išnaikinęs visus Naugarduko ir jo apylinkių vietinius žmones, jei nebūtų atsitikęs neįtikėtinas įvykis. Vieną įprastą tironiško kraujo praliejimo dieną, liepos mėnesio karštyje dangus aptemo taip, kad nieko aplink nebuvo galima matyti. Po minutės iš dangaus pasipylė kumščio, net ir vaiko galvos dydžio ledų kruša. Daug žmonių ir galvijų buvo užmušta bei suluošinta. Visas derlius buvo sunaikintas. Kunigaikštis suspėjo pasislėpti nuo krušos, nors keletas krušos gabalų paliko kūne skausmingas mėlynes. Labiausiai Vaišelgą nustebino tai, kad dviejų pasmerktųjų, pririštų prie stulpų nekliudė nė vienas ledų krušos gabalas. Jie stovėjo iki kelių leduose, bet patys krušos nebuvo net kliudyti.

Šis įvykis taip paveikė lietuvių kunigaikštį, kad jis keletą dienų žmonių naikinimu savęs nebelinksmino, o paskui, neapsikentęs pasaulietinės valdžios, Poloninsko vienuolyne igumeno Georgijaus buvo pašventintas į vienuolius. Vėliau vieno atsiskyrėlio šventojo senolio palaimintas išvyko į Atėnus, nes būtent Atėnuose, o ne Jeruzalėje pagal stačiatikių tikybą buvo Šventasis kalnas, tačiau "зане мятеж бысть в техъ местах" (tada maištas tose vietose buvo). Vaišelga tai suprato kaip dar vieną ženklą iš aukščiau: atsieit į šventas vietas "грехи не пускатe" (nuodėmės neleidžia), todėl nusižeminęs sugrįžo ir 1263 metais ant Nemuno kranto prie Naugarduko pastatė vienuolyną ir pradėjo gyventi tarnaudamas Dievui. Turbūt todėl jį amžininkai vadino „vilku avinėlio kailyje".

Vaišelgai gyvenant vienuolyne labai pravertė vaivados Stanislovo Goštauto mokykla. Lietuviui tapus vienuolyno archimandritu, jis įvedė savo naują tvarką, kad visi kiti vienuolynai privalėjo nebegyventi iš išmaldų, o patys ruoštis maisto atsargas ir gamintis valgius. Nuo tada ir visuose Rusijos vienuolynuose buvo privalu mokėti patiems auginti daržoves, vaisius ir uogas, ruošti maisto ir gėrimų atsargas bei patiems gamintis valgį, taip pat šaltai ir karštai rūkyti mėsas, žvėrieną, paukštieną ir žuvį. Vaišelga taip pat sukūrė naujus, originalius patiekalus ir valgius. Ši Vaišelgos sukurta virtuvė, vėliau pačių rusų buvo pavadinta vienuoliška virtuve, nes ji skyrėsi nuo slavų įprastos virtuvės, pasižymėjo iki tol nežinomais valgių receptais ir kulinariniais gamybos būdais.

Vaišelgos kulinariniai gabumai ypač pasireikšdavo per Naugarduko vienuolyne keliamas puotas, į kurias mielai vykdavo ir stačiatikiai, ir pagonys, lankydavosi ir ką tik naujai pasikrikštiję katalikai. Įdomu būtų išsiaiškinti  ar tik nebus žodis „vaišės" kilęs  nuo Vaišelgos vardo?

Naugarduko vienuolynas

Iki Vaišelgos mūrinius vienuolynus kūrė, statė ir juose gyveno daugiausia pabėgėliai iš Bizantijos, bet jokiu būdu ne rusai, nes rusai (arba smerdai, kaip pagonis rusus iš Bizantijos kilę vienuoliai)  pagal stačiatikiškos tikybos kanonus galėjo kurtis tik prie vienuolynų sienų. Iki mūsų dienų išlikusių mūrinių (akmeninių) cerkvių pastatų architektūra, išplanavimas, erdvių kompozicija bei svogūniniai kupolai būtent ir įrodo jų rytietišką (bizantišką), bet jokiu būdu ne slavišką, prigimtį.

Maskvos ir visos Rusijos patriarcho Aleksejaus II-jo įsakymu nepriklausomos Lietuvos seimo pirmininkas Česlovas Juršėnas davė leidimą šventoje lietuviams žemėje pastatyti rusų stačiatikių cerkvę, nors Palangoje nebuvo nė vieno tikinčio ruso

Tą galime matyti net ir šiais laikais rusų pastatytoje Palangos cerkvėje, nors Palangoje niekada jokie rusų stačiatikiai negyveno (gal tik keli sovietmečio rusai komunistai aršūs ateistai bedieviai ir stačiatikybės niekintojai), tačiau Maskvos ir visos Rusijos patriarchui Aleksejaus II-jam įsakius statyti stačiatikių avanpostą šventoje lietuviams pagonims žemėje, nepriklausomos Lietuvos valdininkai - komunistai rusų padlaižiai nuolankiai pakluso ir leidimą rusų cerkvei statyti davė. Kažin ką tuomet veikė Lietuvos katalikų vadovai, kokios kiaulės akimis Romai atsiskaitinėjo?  Kokias godas godojo lietuviai pagonys?.. Kokius kyšius iš rusų gavo Palangos meras ir architektas?

Bet Vaišelgos laikais rusų medinių pastatų vienuolynai būdavo statomi rusiškai, t.y. viename pastate būdavo cerkvė, o kitame pastate vienoje ir toje pačioje patalpoje pagal esamus rusų gyvensenos papročius būdavo miegama, gaminamas maistas, valgoma bei laikomi galvijai. Vienuoliai - šventieji senoliai apsigyvendavo šalia vienuolynų išraustose žeminėse arba palapinėse, kentėdami įvairius neprieteklius bei tuo pelnydami šventųjų kankinių vardą.

Vaišelga savo pastatytą medinį vienuolyną išskirstė į atskirus trobesius, o juos dar į atskiras patalpas. Taip Rusijoje atsirado vienuolyno igumeno reprezentacinės patalpos, vienuolyno igumeno svetainė, kur būdavo keliamos vaišės garbingiems svečiams, vienuolių gyvenamosios patalpos su celėmis, svetainė, kur būdavo valgoma, virtuve, kur būdavo gaminamas maistas, kamaros ir rūsiai, kur būdavo saugomos maisto atsargos. Vaišelga taip pat buvo pasistatydinęs ir pirtį, tačiau kituose Rusijos vienuolynuose jos nebuvo statomos, nes rusų tarpe buvo gajus ir dar ilgai, net iki Petro I-jo, išsilaikė paprotys nesiprausti.

Ant senosios Gudijos rašytinės stačiatikių Lauro Evangelijos viršelio yra įspaustas sidabrinis įspaudas, vaizduojantis karį su ietimi ir skydu. Tradicinėje stačiatikių tikyboje taip yra vaizduojamas šventasis Lauras, o iš tiesų pasaulietiniame gyvenime vadinamas Vaišelga, Lietuvos karaliaus Mindaugo sūnus, antrasis Lietuvos karalius.

Šlovė apie vienuolynų giras, gaivas, sotes (šių gėrimų šiandien jau nebežino maisto gamybos technologai, nors dar XIX amžiuje sotės buvo gaminamos visoje Lietuvoje), midus plačiai pasklido už vienuolynų sienų.

Vienuolynų midūs būdavo verdami pagal Vaišelgos lietuviškus receptus sekančiai: tris funtus medaus užpildavo vienu grancu šaltinio vandens ir kišdavo į įkaitintą krosnį (dabar būtų: 1,5 kilogramo medaus užpilti 3 litrais šaltinio vandens ir virti tris valandas ant silpnos ugnies). Po to įdėdavo apynių (apie 25 g), dar tiek įpildavo vandens ir dar valandą virdavo. Atvėsintą viralą iškošdavo per tankų kanapinį audinį, uždengdavo švariu audiniu ir dėdavo šilton vieton, kad midus išvaikščiotų. Kad midus būtų stipresnis, šiltoje vietoje laikydavo tol, kol baigdavo putoti. Kai midus jau būdavo išsivaikščiojęs, jį iškošdavo per tankų kanapinį audeklą taip, kad skystis taptų švarus ir skaidrus, ir tik tada supildavo į statines. Silpnesniam ir saldesniam midui gauti, į statines supildavo dar neišsivaikščiojusį midų. Stipresniam, geresnės kokybės midui gauti, midų supilstydavo į statines, gerai jas uždarydavo ir statydavo brendimui į Vaišelgos nurodymu įrengtą rūsį, t.y. dirbdavo midų taip, kaip tai būdavo įprasta midų virti visoje Lietuvoje. Vėlesniais laikais, kai midų norėdavo daryti saldesnį, tai, kol jis dar vaikščiodavo, supilstydavo į butelius.

Tuo tarpu Lietuvoje be midaus dar būdavo gaminamos midų trauktinės. Midų trauktinėms Lietuvos žiniuoniai (šiandien mažai apie midudarystę išmanantys valdininkai midaus trauktinę mažaraštiškai vadina balzamu. O kodėl ne ambrozija arba nektaru?) specialiai rinkdavo kvapiuosius augalus arba vaistažoles, darydavo iš jų nuovirą ir maišydavo su medumi. Išlaikydavo atitinkamą kiekį laiko, kad midus prisitrauktų gydomųjų augalų galios ir aromatų, paskui keletą kartų iškošdavo per tankų audinį, kol skystis tapdavo skaidrus kaip gintaras. Šis procesas, priklausomai kokia midaus trauktinė būdavo daroma, Lietuvoje trukdavo nuo 3 savaičių iki mėnesio. Lietuvoje tiek midų, tiek ir midaus trauktines iškart gerti jokiu būdu nebūdavo galima. Midus turėdavo mažiausiai išlaikomas 3 metus, midaus trauktinės - mažiausiai 5 metus, bet kuo ilgiau, tuo midus ir midaus trauktinės darydavosi gardesnės, kvapnesnės ir stipresnės. Midus brandinamas būdavo įvairių medžių rūšių statinėse (priklausomai, kokį midų ar midaus trauktinę gamindavosi, tokio ir medžio statinę rinkdavosi: ąžuolinę, skroblinę, kadaginę, uosinę, klevinę, liepinę, obelinę, vyšninę ir pan.). Statines būtinai apvaškuodavo ir statydavo arba į rūsius arba tiesiog užkasdavo žemėn į atitinkamą gylį.

Tiesa, rusų vienuolynai šių taisyklių nesilaikydavo, nes kai tik midų pasigamindavo, ypač vėlesniais laikais, rusų kilmės vienuoliai tuoj pat jį puldavo gerti, nors šiaip jau rusų vienuoliai, kaip ir visa rusų tauta svaiginimuisi gamindavosi „samogon", - pasidarydavo giros, leisdavo jai perrūgti, kad įgautų stiprumo ir tokią brogą maukdavo kaušais.

Vaišelga - antrasis Lietuvos karalius

Lietuvos istorikai tyčiom ar netyčiom yra praleidę vieną įdomų istorinį faktą: kaip žinome Mindaugas 1253 metais popiežiaus Inokentijaus IV buvo karūnuotas Lietuvos karaliumi. Tas pats Inokentijus IV 1255 metais Mindaugui leido karūnuoti vieną savo sūnų karaliumi. Vėliau buvę Romos popiežiai 1259 m. Aleksandras IV, 1261 m., 1268 m. Klemensas IV šio potvarkio nepanaikino ir neatšaukė ir, kai 1264 metais Vaišelga buvo išrinktas Didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu, pagal to meto galiojusius dokumentus ir papročius tapo ir antruoju Lietuvos karaliumi !!!

1263 metais, susimokę kunigaikščiai Treniota ir Daumantas nužudė Lietuvos karalių Mindaugą bei jo sūnus Ruklį ir Rupeikį. Nužudžius karalių, dauguma kunigaikščių gviešėsi užimti jo sostą. Parsidėjo tarpusavio vaidai ir žudynės. Taip buvo nužudytas kunigaikštis Tautvilas, kunigaikštis Treniota, o kunigaikštis Daumantas pabėgo į Pskovą, kurį sėkmingai valdė dar 30 metų ir rusų buvo paskelbtas šventuoju.

Tuo metu Vaišelga buvo Graikijoje, Atėnuose prie Šventojo kalno, bet veikiai grįžo ir apsigyveno Pinske, kur buvo Pinsko stačiatikių vienuolyno archijerėjumi. 1265 m Mindaugo giminės šalininkai pasikvietė Vaišelgą karaliauti, bet Vaišelga neilgai tevaldė Lietuvą, nes po trijų metų jis atsisakė sosto, perleisdamas jį savo sesers vyrui Švarnui, o pats vėl sugrįžo į vienuolyną.

Rusai, rašydami apie Vaišelgos žūtį, aprašo, kad pas Vaišelgą į svečius atvyko Galičo kunigaikštis Levas Galickis aptarti kai kuriuos valstybės reikalus, juolab, kad prieš keletą metų šie monarchai susigiminiavo, nes Levas Galickis paprašė Vaišelgos būti jo sūnaus Jurijaus krikštatėviu. Vaišelga sutiko. Per krikštynas atsitiko keistas dalykas: krikštijančiam dvasininkui ant rankos užlašėjo vaškas, jis truktelėjo ranką ir uždegė savo riasą (vienuolišką rūbą). Su Dievo pagalba ugnis buvo užgesinta ir krikštynos sėkmingai užbaigtos.

Taigi, Vaišelga pavietė Levą Galickį su savo palyda puotai. Vaišėms buvo patiekta vienuoliška batvinių sriuba, spanguolių sriuba, vienuoliškai po tešla slopinta stirniena, lietuviški papločiai, troškinti kopūstai su seliavomis, po to buvo vaišinama balintais barščiais, archijerėjiška žuviene, vienuoliškai paruoštais viščiukais, žvėrienos šaltiena su krienais, garsiaisiais Vaišelgos rūkytų mėsų gaminiais, gėrimui buvo duota mėtų ir spanguolių gira, vyno sotė ir aviečių midus... Suprantama, tai nėra pilnas patiekalų sąrašas, nes puotos metu valgiai keitė valgius ir kaip teigia Ipatjevo rankraštis tų valgių gamyboje dalyvavo pats Vaišelga, o "ины блюда делал собственою рукою" (kai kuriuos patiekalus gamino savo rankomis). Šalia sudėtingų ir įmantrių valgių buvo ir paprastų, tų, kurių Vaišelga išmoko vaikystėje iš Stanislovo Goštauto: baravykų sviestas (sviestas lygiomis dalimis maišytas su baravykais ir svogūnais) ir agurkai su skystu medumi.

"Князья пили по своему обыкновению весьма неумеренно" (kunigaikščiai, kaip paprastai,  gėrė gana nesaikingai). Vaišelga gyrėsi savo gamybos patiekalais ir svetingai vaišino savo kūmą. Ar tai Vaišelgos gyrimasis, ar tai pagal paprotį padauginęs išgerti Galičo kunigaikštis įsiuto  "грозным голосом исчислив бедствия, претерпенные Россиею от Литвы, и саблею рассек ему голову..." (piktu balsu išvardino bėdas, kurias Rusija kentėjo nuo Lietuvos, ir kardu perkirto jam galvą)...

Lietuvių istorikai Vaišelgos žūtį aprašo kiek kitaip.  A.Vijūkas - Kojelavičius „Lietuvos istorijoje" teigia , kad Vladimiro kunigaikštis Leonas pasikvietė Vaišvilą atvykti į Vladimirą, kur jis apsistojo Šv. Mykolo vienuolyne. «Atėjus nakčiai, Vaišvilkas, pasitraukęs iš puotos, taisėsi kuo ramiausiai ilsėtis, atleidęs visą svitą ir pasilikęs su keliais miegamojo patarnautojais. Tuo tarpu užsuko Leonas, bičiuliškai pašaukė Vaišelgą ir pakvietė draugiškai toliau gerti. Lietuvis, pasitikdamas rusą, išėjo iš galinio kambario be ginklo ir beveik nusirengęs, tačiau išvydo, jog nė padujų nelikę tariamojo draugiškumo. Iš visų pusių jį staiga apsupo Leono palydovai. Kunigaikštis, apgirtęs ir įsiutęs, pasiryžęs padaryti nusikaltimą, prikišo Vaišvilkui jo tėvo Mindaugo žiaurumus Rusijoje, jo paties godumą, kurio pagautas neseniai užpuolęs Leono tėvonijos pilis. Galop akivaizdžios grėsmės pritrenktam ir vos suvokiančiam, kas dedasi, Vaišelgai galingu kalavijo kirčiu perskėlė galvą. Kiti Vaišelgos dvariškiai, kurie, išgirdę netoliese triukšmą, griebėsi ginklų, buvo išžudyti, jų turtai - išgrobstyti...Kiti kunigaikščiai (rusų), ypač Vasilka ir Švarnas, sužinoję apie piktadarystę, didžiai pasipiktino: kiekvienas dejavo, jog piktadarybe suterštas svetingumas, sugriautas jų pasitikėjimas, begėdiškai suterštas ruso vardas..."