http://lt.wikipedia.org/wiki/Hunai
Hunai (iš gr. 'Hunnoi', lot. 'Chunni, Hunni') – klajoklių genčių sąjunga, susiformavusi II–IV a. iš Pauralės klajoklių genčių ugrų ir sarmatų bei tiurkų šiongnu, atvykusių ten iš Vidurinės Azijos. Iširo V a. Kad atskirti nuo kitų hunų (žr sąrašą apačioje), dar vadinami Europiniais hunais.
Kilmė
Spėjama, kad hunai buvo vakarinė šiongnu genčių atšaka, kuri pradėjo migracijas iš Mongolijos plynaukštės, Han laikotarpio Kinijai vykdant agresyvius užkariavimus. Jie susiformavo Kazachų stepės teritorijoje, iš kur ir pradėjo savo migracijas į vakarus.
Migracijos
IV amžiaus 8-ame dešimtmetyje hunai ėmė keliauti į vakarus taip suteikdami impulsą Didžiajam tautų kraustymuisi. Užkariavę Šiaurės Kaukazo alanus, jie perėjo per Doną ir sumušė Šiaurės Juodosios jūros pakrantėje gyvenusius gotus. Hunams pakluso didžioji dalis ostrogotų (gyvenę Dniepro žemupyje) ir privertė visigotus pasitraukti į Trakiją (sritis rytiniuose Balkanuose, tarp Egėjo jūros, Juodosios jūros ir Marmuro jūros).
Po to perėjo Kaukazą, nusiaubė Siriją ir Kapadokiją (Mažojoje Azijoje).
Įsitvirtinimas Panonijoje ir Atila
Hunų kariai (XIX a. paveikslas)
V a. pradžioje hunai įsikūrė Panonijoje (Romos provincija dešiniajame Dunojaus krante, dabartinė Vengrija), puldinėjo Bizantiją ir iki V a. buvo romėnų sąjungininkai prieš germanų gentis. Graikų autoriai hunus vadina vienaakiais, matyt, iškreipę informaciją apie siauras azijiečių akis.
433 m. mirė hunų vadas Rugila. Valdžia atiteko jo brolio vaikams – Atilai ir Bledai. Valdant Atilai ir Bledai, hunų imperijos politika labai pasikeitė. 441 m. hunai įsiveržė į Balkanus ir nusiaubė 70 miestų. 445 m. Atila nužudė brolį Bledą ir ėmė valdyti vienas. 451 m. Atila įsiveržė į Graikiją. Jo kariuomenę sudarė ostgotai, gepidai, herulai, rūgai, alemanai, dalis frankų, burgundų ir tiuringų.
Vėliau hunai sutriuškino burgundų karalystę dabartinės Prancūzijos pietuose, pasiekė Orleaną ir pasuko į šiaurės vakarus.
Prieš Atilą stojo garsus romėnų karvedys Aecijus. Mūšyje Katalūno lauke prie Marnos, pasak įvairių vertinimų, dalyvavo pusė milijono žmonių, tačiau moksliniai skaičiavimai rodo kur kas nuosaikesnius dydžius. Trečdalis jų žuvo. Patyręs didelius nuostolius, Atila atsitraukė, o Aecijus nebeturėjo jėgų persekioti.
452 m. Atila patraukė į Italiją, nutaręs priešus mušti po vieną. Romėnai bijojo į pagalbą kviesti tuos, kurie jiems talkininkavo Galijoje – pastarųjų bijojo ne mažiau nei hunų. Atila paėmė pačią svarbiausią Romos tvirtovę Akvilėją, nusiaubė Po upės slėnį ir patraukė prie Romos. Romėnai pasiūlė Atilai išpirką, kasmetinę duoklę ir separatinę taiką. Atila sutiko pasitraukti, nes dėl neįprasto klimato jo kariuomenėje plito ligos.
Žlugimas
453 m. Atila vedė burgundų princesę ir pirmąją naktį staiga mirė. Jordanas sako, kad Atila buvo išgėręs labai daug vyno. Jis paliko 70 vaikų. Ne visi galėjo pretenduoti į sostą, tačiau valstybei sužlugdyti pretendentų pakako. Įvairios gentys ėmė palaikyti skirtingus pretendentus.
Dalis hunų buvo sutriuškinta 463 m. jiems susidūrus su gotais prie Dunojaus.
Hunai netikėtai patyrė smūgį ir iš rytų. Pamyro kalniečiai tuomet kūrė valstybę Vidurinėje Azijoje ir pastūmėjo Pauralės bulgarus į vakarus, o šie smogė hunams. Hunų valstybė nustojo egzistuoti. 471 m. dalis hunų pasiprašė prieglobsčio Bizantijoje ir buvo apgyvendinta Dobrudžoje. Kita dalis apsistojo prie Volgos ir tapo čiuvašų protėviais. Iš Atilos sūnaus save kildino Bulgarijos valstybės kūrėjas Asparuchas. Su hunų palikuonimis, remiantis vardais, bandomi tapatinti VI a. į Europą įsiveržę avarai.
Kiti hunai
Hunai buvo viena iš svarbiausių klajoklių Didžiosios Stepės genčių, todėl neretai kiti panašaus laikotarpio klajokliai irgi buvo vadinami hunais. Kai kurie jų buvo giminingi, o kai kurie ne.
http://lt.wikipedia.org/wiki/Ponto_step%C4%97
Ponto stepė arba Ponto-Kaspijos stepė - didelės bemiškės teritorijos Europos rytiniame pakraštyje, tarp šiaurinio Juodosios jūros kranto vakaruose ir Kaspijos jūros bei Uralo kalnų rytuose. Driekiasi per Ukrainos, Rusijos ir Kazachstano teritorijas. Ponto stepė yra dar didesnio Eurazijos stepės regiono dalis ir rytuose pereina į Kazachijos stepę.
Užima ~994 000 km² teritoriją. Pietinė stepės riba - Kaukazo kalnai, šiaurinė - miškų juosta. Būdingi bemiškiai žolinių stepių plotai, dabar daugiausia išdirbti. Kaspijos pakrantėse pasitaiko pusdykumių. Klimatas ryškiai žemyninis, vasaros karštos, žiemos speiguotos, kritulių iškrenta nedaug, dažnos sausros. Geologiškai Ponto stepė susiformavo iš Turgajaus jūros dugno.
Istorija
Pagrindinis straipsnis – Ponto stepės istorija
Ponto stepė atitinka senovinius Sarmatijos ir Skitijos regionus. Manoma, kad čia anksčiausiai domestikuoti arkliai. Priešistoriniais laikais čia gyveno Srednyj Stogo, duobinių kapų, katakombų, Srubnos, Novočerkasko kultūros. Vėliu čia įsivyravo stiprios, gerai ginkluotos, raitųjų klajoklių ordos - indoiranėnai (XX-XIV a. pr. m. e.), kimerai (VIII-VII a. pr. m. e.), skitai, sarmatai, gotai, bolgarai, hunai, alanai, avarai, gioktiurkai, onogurai, sabirai, chazarai, pečenegai, kipčiakai, kumanai, totoriai, kazokai, nogajai.
Uploading ....
