Kuršiai vikingai

Hamburgo arkivyskupas Rimbertas (miręs 888 m.) savo pirmtako ir mokytojo Ansgaro gyvenimo apraše (jie abu anuomet platino krikščionybę Skandinavijos kraštuose) pateikė ilgoką pranešimą apie vikingų karus su kuršiais.

Esą švedų karalius Olafas 854 m. su didele kariuomene atplaukęsį kuršių žemę, paėmęs ir sudeginęs miestą,

Rimberto vadinamą Seeburg (jis buvo Gruobyno, dab. latvių Gruobinios, vietoje), ir po penkių dienų žygio pasiekęs kitą kuršių miestą – Apulia (nustatyta, kad tai dab. Apuolė, Skuodo r.).

 Jį apsupęs ir aštuonias dienas nesėkmingai puolęs, bet neįstengęs paimti. Miestą gynę net 15 000 karių (skaičius labai padidintas). Devintą apgulties dieną abi pusės susitaikiusios: kuršiai atidavę švedams anksčiau pagrobtus iš danų turtus, dar pridėję po pusę svaro sidabro už kiekvieną mieste buvusį žmogų (aiškiai perdėta, kad pergalė atrodytų įspūdingesnė), davę įkaitų ir pasižadėję mokėti duoklę. Gruobyną ir Apuolę yra neblogai ištyrę archeologai. Vėliau kuršius ir jų kraštą mini kiti autoriai: nuo XII a. pradžios apie juos rašoma Kijevo Rusios metraščiuose, o nuo XIII a. – kalavijuočių šaltiniuose.

Kuršiai anksti sukūrė savitą materialinę kultūrą. Šiai genčiai būdingi plokštiniai kapinynai. Juose mirusieji iš pradžių laidoti nedeginti, o nuo VIII a. pradėjo plisti deginimo paprotys (matyt, tai prūsų įtaka). Jis įsigalėjo XI– XII amžiuje. Kuršių moterų kapai pasižymi stambiais, puošniais alavuotais ir sidabruotais ar šių metalų plokštelėmis padengtais papuošalais.

Vyrų kapuose gausu ginklų. Archeologai atpažįsta tik kuršiams būdingus kalavijus.

Kuršių ginklakaliai buvo perpratę naujausias to meto ginklų gamybos technologijas, pirmojo Damasko plieno gamybą.

 Šios genties materialinė kultūra – namų statyba, keramika, juvelyrika – išsiskiria kaimynų skandinavų ir vakarų slavų įtakos požymiais.Jūrų gentisKuršių genties teritorijoje nuo XI a. buvo 5, nuo XIII a. – 9 žemės. Visose buvo labai stiprių pilių, o Palangoje, Birutės kalne – šventykla, dangaus stebykla (XX a. pabaigoje ją tyrė archeologas Vladas Žulkus). Kuršiai pasižymėjo karingumu. Kaip ir prūsų sembai, jie buvo ypač drąsūs ir sumanūs jūrininkai. Istorikų nuomone, jau IX a. mokėjo statyti gerus laivus, garsėjo kaip jūrų gentis. Jų laivai su prekėmis lankydavosi Gotlando saloje, Švedijoje, Danijoje ir kitur. Greit įgudo ne tik atremti iš jūros puolančius vikingus, bet ir patys pradėjo pulti vikingų laivus Baltijos jūroje, ėmė veržtis į Švedijos ir Danijos pakraščius, juos apiplėšdavo ir nusiaubdavo. Vakarų Europos bažnyčiose buvo meldžiamasi: „Viešpatie, apgink mus nuo vikingų siautėjimo“, o Danijos vikingų bažnyčiose: „Dieve, saugok mus nuo kuršių.“ Vikingų laikais kuršiai ne tik aktyviai dalyvavo jūros prekyboje ir plėšikavo, bet ir savo žemėse turėjo stambių prekybos centrų – Palangą, Žardę.
http://www.musicalia.lt/meli/index1.php?id=61

Tokia didelė vikingų kolonija dabartinės Lietuvos teritorijoje – Palanga.

Čia vikingų laikais buvo net dvi gyvenvietės, o viename iš lagūninių ežerėlių įrengtas nedidelis uostas. Prie Birutės kalno įkurta gyvenvietė X a. buvo įtvirtinta – apjuosta pylimais bei sienomis. To laikotarpio Palangos vienoje iš dviejų gyvenviečių gyveno tik kuršiai, o kitoje – kuršiai ir ateiviai. Iš gausybės Palangos apylinkėse rastų laivų kniedžių ir vinių matyti, kad čia gyvenę kuršiai statėsi burlaivius ir buvo neblogi jūrininkai. Latvijoje, prie dabartinės Gruobinios, skandinavų vikingai įkūrė prekybos centrą Seeburgą. Čia archeologai rado ne tik skandinaviškų papuošalų, kapų, bet ir akmenį, išrašytą runomis. Didžiausias prekybos centras vikingų laikais buvo prūsų miestas Trusas (Nogatės upės žemupyje, prie dabartinio Elbliongo miesto Lenkijoje). Miestą prūsai įsikūrė ant senovėje buvusios įlankos kranto. Išlikusio miesto dydis – 450350 metrų. Jį juosė nedidelis pylimas. Tyrinėjimų metu įlankoje rasti aštuoni nedideli laivai, apdegę vikingų puolimo metu. Pagal čia rastas monetas nustatytas ir antpuolio laikas. Tai įvyko 850–875 metais. Truso radiniai daug pasako apie prūsų ryšius vikingų žygių metu. Arabiškos monetos liudija apie prekybą su Rytais, Karolio Didžiojo monetos – apie ryšius su Frankų imperija – galingiausia to meto Vakarų valstybe. Papuošalai iš kalnų krištolo, sidabro, aukso ir gintaro savo meniškumu nė kiek nenusileidžia randamiems kituose Europos miestuose. Truse ištirta ir vietos auksakalio dirbtuvė. Šalia sidabrinių ir auksinių papuošalų rastas specialus miniatiūrinis auksakalio plaktukėlis, svarstyklės brangiesiems metalams ir monetoms sverti. Vietos juvelyrai savo dirbiniams naudojo kaulą ir gintarą. Adatos, šukos, smeigtukai, net kaulinės pačiūžos rodo, kad čia vyravo baltams nuo seno būdinga kaulo ir rago apdirbimo tradicija. Prūsai prekiavo tradicinėmis baltų kraštų prekėmis: odomis, kailiais, vašku. Taigi Trusas – ankstyvųjų viduramžių prūsų miestas – nė kiek nesiskyrė nuo kitų miestų ir daliai Baltijos kraštų istorikų būdingi teiginiai apie baltų kraštų kultūros atsilikimą neturi jokio pagrindo. Kitas svarbus prūsų centras Viskiautai buvo įsikūręs Sembos pusiasalio šiaurėje. Ten prasideda Kuršių nerija. Apie šio centro svarbą liudija 500 pilkapių, supiltų VIII–X amžiuose. Juose, be sembų, palaidota daugybė skandinavų su turtingais sidabro ir žalvario papuošalais, ginklais, žirgų kamanomis, balnais ir kitais daiktais. Visai neseniai prie šio didžiulio sembų ir skandinavų pilkapyno rasta 3 hektarų gyvenvietė, klestėjusi X a. pirmojoje pusėje. Kuršių ir prūsų pirkliai, be abejo, lankėsi Gotlande. Tai liudija ne tik rašytiniai šaltiniai, bet ir archeologiniai radiniai. Tautų atmintį saugo islandų sagos ir senovinės liaudies dainos. Juose apdainuoti berneliai vaizbūnai – drąsūs jauni pirkliai ir jūreiviai, plaukioję į Visbį (todėl ir vaizbūnai) ir gabenę iš ten vaisbą: ginklus, audinius, druską, nagingų Gotlando amatininkų dirbinius. Sigtunoje rasta varinė dėžutė, ant kurios dangtelio runų raštu užrašyta, kad savininkas ją gavo dovanų iš Sembos pirklio. Gražią sagą apie vaizbūną Vidgaudą sukūrė senovės danai. Saga pasakoja, kad sembas Vidgaudas garsėjo kaip apsukrus pirklys ir geras jūrininkas. Kartą jam, grįžtančiam su vaisba į gimtąją Sembą, kelią pastojo piratai kuršiai. Vidgaudas, gerai pažindamas jūrą, pasuko į vakarus ir po kelių dienų pasiekė Danijos Haitabaus uostą. Krašto šeimininkui Knutui Levardui vaizbūnas nepašykštėjo tikrai karališkos dovanos: priešais sostą jis sukrovė stirtą brangiųjų kailių. Kaip tvirtina saga, kailiai buvę surišti į keturiasdešimt pundų, po penkis ryšulius kiekviename punde ir po keturiasdešimt kailių kiekviename ryšulyje. Dar didesnę hercogo malonę Vidgaudas pelnė, kai, nuplaukęs į Naugardą, prikalbėjo tenykštį kunigaikštį leisti savo dukrą už Knuto Levardo. Gausiai apdovanotas abiejų valdovų, Baltijos jūros Odisėjas laimingai grįžo į gimtąjį pamarį. Taigi vikingų laikais baltų gentys mokėjo puikiai prekiauti ir kariauti. Tik prie Baltijos įsigalėjus kalavijuočiams ir kryžiuočiams, baltų jūrininkų ir pirklių ryšiai su kitais kraštais susilpnėjo.
http://www.mokslai.lt/referatai/referatas/vikingu-keliones-puslapis3.htmlSee more