Nadruviai Nadruva

http://lt.wikipedia.org/wiki/Nadruva

Nadruva (vokiečių istoriniuose šaltiniuose Nadrauja, Nadruva, Nadrawta, Nadrowen) – Mažosios Lietuvos žemė Priegliaus aukštupio upyne su Pisos, Romintos, Geldapės, Angrapės, Auksinės (Augstės), Alnos žemupio, Įsros, Druojos ir Deimenos intakų upėmis bei Šešupės kairiaisiais intakais – Pilkalnio apskrities pietinė dalis, Stalupėnų, Gumbinės, Darkiemio, Galdapės ir Įsruties apskritys bei Labguvos apskrities rytinė dalis. Šiaurėje ribojasi su Skalva, rytuose – su Sūduva, pietuose – su Barta ir Notanga, vakaruose – su Semba.

 Istorija

Pirmą kartą Nadruva paminėta XIII a. pirmos pusės „Danijos žemės knygoje“ (Liber census Daniae). Žinomos buvusios Angetetos, Auktuolyčių, Kampsvykių, Kapstetos, Retavos, Vėluvos pilys, Katniavos (Katavos) ir Retavos valsčiai.^[1]

1236 m. Petras Dusburgietis rašė, kad Nadruvoje buvo Romuva, šventas baltų pagonybės centras. Iš Romuvos vyriausias žynys krivių krivaitis („pagonių popiežius“) valdė visų baltų religinius reikalus. Kiti šaltiniai šios vietos nemini. Dalis mokslininkų abejoja, kad Romuva buvo. Dabar manoma, kad Romuva buvo prie Auktuolyčių, į šiaurės vakarus nuo Stalupėnų arba į pietus nuo Narkyčių, Dituvos ir Auksinės (Augstės) santakoje. Veikiausiai Romuva buvusi abiejose vietovėse.

1253 m. Lietuvos karalius Mindaugas Nadruvą (Nederowe) už karūną padovanojo Livonijos ordinui, bet šis nepajėgė jos užkariauti.

 1274–1275 m. kraštą užkariavo Vokiečių ordinas. Nuo XIV a. Nadruvos centras – Įsrutis, kryžiuočių pilis mieste pastatyta 1336 m. Vokiečių ordinas krašto dalį į šiaurę nuo Priegliaus ir į vakarus nuo jo intako Įsros (Įsruties) su Jurbarko (Georgenburg), Želvos (Zelva) pilimis 1352 m. perleido Sembos vyskupui. Kitą Nadruvos dalį administravo Vokiečių ordino Įsruties, vėliau – Karaliaučiaus komtūras. Joje buvo Įsruties, Narkyčių, Tamavos (Tamoviškiai), Teplaukio pilys, o Įsruties apylinkės sudarė Nadruvos kameramtą. Kovodama su Vokiečių ordinu, Nadruvą kaip jo valdą puolė arba per ją gilyn į Vokiečių ordino pavergtą Prūsiją žygiavo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenė.

XVI a. Nadruva su Skalva tapo Mažosios Lietuvos centrine dalimi.

 Gyventojai

Iki XV a. dauguma krašto gyventojų buvo nadruviai. XVI a. etnografo ir kartografo K. Henenbergerio duomenimis, beveik visi Įsruties apskrities, kuri sudarė Nadruvos teritorijos didumą, gyventojai kalbėjo lietuvių kalba. Vokiečių kalbotyrininkas ir archeologijos Adalbertas Becenbergeris beveik visą Nadruvą priskyrė lietuvių žemėms. Kalbotyrininko Z. Zinkevičiaus nuomone, dalis Nadruvos lietuviškų vietovardžių kryžiuočių buvo suprūsinti. Iki XVIII a. pradžioje prasidėjusio didžiojo maro ir bado bei po to sekusios Didžiosios vokiečių kolonizacijos Nadruvoje iki 93 % gyventojų buvo lietuvininkai; tik pietiniame pakraštyje, Geldapės apylinkėse, jie gyveno mišriai su naujakuriais mozūrais.

http://lt.wikipedia.org/wiki/Nadruviai

Nadruviai – baltų gentis, gyvenusi Nadruvoje. Šiaurėje nadruvių žemės ribojosi su skalvių, rytuose - su sūduviais, pietuose su notangais, vakaruose – su sembais. XI a. nadruvių kunigaikščiai įėjo į Baltų konfederaciją. Nuo XIII a. jų žemės atiteko Kryžiuočių ordinui, vėliau Prūsijai ir Vokietijai. Nadruviai kartu su skalviais nuo XVI a. sudarė lietuvininkų etnosą. 1945 m. genties gyventas žemes okupavo TSRS.

XIX a. – XX a. pradžios vokiečių tyrėjai Maksas Topenas, Adalbertas Becenbergeris, Karlas Lohmejeris, L. Veberis įrodinėjo, kad nadruviai, kaip ir skalviai, sūduviai buvo vakarų lietuviai. Prūsų gentis sudarė sembai, notangai, bartai ir varmiai.

Po Pirmojo pasaulinio karo Gertrūda Heinrich-Mortensen ir jos vyras Hansas Mortensenas, Paulius Kargė, vėliau – Kurtas Forstreuteris, Valteris Hubačas teigė, kad nadruviai buvę prūsai, kuriuos išnaikinęs Vokiečių ordinas. Per Vokiečių ordino karus su Lietuvos Didžiaja Kunigaikštyste susidarius dykrai, neva XV a.– XVI a. pradžioje nadruvių žemes kolonizavę lietuviai iš Didžiosios Lietuvos. XX a. pirmoje pusėje dar nebuvo kompleksiškai išnagrinėta ir nustatyta, kad senovėje nadruviai ir kiti vakarų baltai maišėsi vieni su kitais, su atsikėlusiais žemaičiais ir kitais lietuviais; kad nadruviai lietuvėti pradėjo nuo V a. – VI a. lietuvių tautybės formavimosi ir konsolidavimosi, etnokultūrinio ir etnoteritorinio, taip pat kalbos, religijos bendrumo pagrindu.

Lenkų istorijos H. Lovmianskis nustatė, kad dar gentinėje visuomenėje nadruviai buvo labai asimiliuojami lietuvių. Dauguma lietuvių tyrėjų istorikų (Povilas Pakarklis, Vincas Vileišis, Juozas Jakštas, Romas Batūra, Juozas Jurginis, Juozas Žiugžda, Algirdas Matulevičius) nadruvius laiko lietuviais, prūsologas Vytautas Mažiulis – prūsais, kurie, kaip ir skalviai, nuo V– VI a. iki XVI a. sulietuvėjo. R. Batūros, A. Tautavičiaus, Z. Zinkevičiaus nuomone, nadruvių kalba ir kultūra turėjo lietuvių, jotvingių ir prūsų kalbos bruožų. Dabartiniai lietuvių archeologai nadruvius laiko pereinamąja gentimi tarp prūsų ir lietuvių, jų žemėje ilgainiui įsivyravo lietuviai.^[1]

 Istorija

1230 m. Vokiečių ordinas įsirengė bazę Kulmo žemėje ir ėmė užkariauti šiauriau buvusias baltų žemes, o juos pačius krikščioninti. Pirmieji kariniai susirėmimai tarp nadruvių ir riterių prasidėjo apie 1255 m., kai riteriai bandė užkariauti sembus, vakarinius nadruvių kaimynus. Petras Dusburgietis teigė, kad nadruviai turėjo nadruviai turėjo stiprias kariaunas ir kelias tvirtoves su galingomis įgulomis. Jis pateikė du pavadinimus (Otholicia ir Cameniswika), tačiau jų vietos nėra aptiktos.^[2] Ordino riteriams pasiekus nadruvių žemes šie Vėluvoje pastatė dar vieną pilį. 1255 m. nadruviai su skalviais ir sūduviais puolė Sembą, nes sembai tuomet pasidavė kryžiuočiams. Per 1260–1274 m. Didįjį prūsų sukilimą nadruviai su skalviais dalyvavo 1274m. sūduvių žygyje į Ordino užkariautą Bartą. Nadruviai buvo įveikti 1275 m. Prūsų tvirtovę Vėluvoje užgrobęs Ordinas pervadino į Wehlau. Kai kurie narduviai pasitraukė į Lietuvos didžiąją kunigaikštystę.^[2] Likę buvo įjungti į Teutonų ordino valstybę ir vėliau susiliejo su vokiečių kolonistais.

Kultūra

Nadruvių gyventoje teritorijoje buvo paplitusi baltiška laivinių kovos kirvių arba virvelinės keramikos kultūra. Bet nadruvių materialinė kultūra skiriasi nuo grynųjų prūsų. Nadruvių pagrindiniai verslai buvo žemdirbystė, gyvulininkystė, medžioklė ir bitininkystė (drevininkystė). III a. – IV a. vyravo mirusiųjų deginimo paprotys, perimtas iš Lietuvos. Vėliau mirusieji laidoti ir nedeginti, į kapus retai dėti ginklai, naudotos panašios kaip ir lietuvių segės.

1274–1275 m. Vokiečių ordinas užkariavo ir nadruvius. Dalis jų pasitraukė į Didžiąją Lietuvą, kiti su skalviais, Didžiosios Lietuvos lietuviais sudarė lietuvininkų etninį branduolį; į juos įsiliejo ir Vokiečių ordino karo belaisviai Didžiosios Lietuvos lietuviai, apgyvendinti dykynėse. Lietuvybei tarp nadruvių plisti įtakos turėjo ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bei Prūsijos prekybos ryšiai. Iki XVII a. nadruviai išlaikė senovės tikėjimo (pagonybės) papročius.