Apie 500-600-700 metus Sarmatijos stepėse staiga dingsta senų žmonių palaidojimai ir staiga padaugėja 20-29 metų amžiaus žuvusių žmonių kapų.
Čia reikėtu užsiimti DNR tyrimais ir lyginti su palaidojimais Romos Imperijoje ir Rugijoje.
Baltų genčių teritorija priešistoriniais laikais išsiskiria gausiais žirgų kapais, būd...ingais tautų kraustymosi ir vikingų laikotarpio kapinynams (kitaip – vidurinysis geležies bei vėlyvasis geležies amžius). Senesnės, romėniškojo laikotarpio, žirgų kapų radimvietės geriau žinomos prūsų kultūros tyrinėtojams. Tačiau dėmesį ypač traukė V–XI a. prūsų kapai su žirgais. Deja, atskiros tyrimų studijos šie kapai nesulaukė, o daugiausia dėmesio buvo kreipiama į turtingas įkapes. Nuo XX a. vidurio sužinota apie žirgų kapus Kauno apylinkių kapinynuose. Paprastai jiems buvo skiriama atskira kapinyno dalis, kapų gausa davė pagrindą kalbėti apie masinius žirgų kapus (Veršvai, Graužiai). Nemažai tokių kapų atrasta vėliau tyrinėtuose Vidurio Lietuvos kapinynuose (Pakalniškiai, Marvelė). Panašūs kapai atrasti Žemaitijos ir Skalvijos paribyje tyrinėtuose kapinynuose (Pagrybis, Žviliai, Bikavėnai). Apie šiuos kapus dažnai kalbama apibendrintai, kaip apie visumą. Tačiau vien paprastas VII/VIII–XII a. būdingų žirgų kapų kartografavimas atskleidžia didelius regioninius skirtumus.Gausiausios šių kapų radimvietės yra Vidurio Lietuvoje, jos ir išskiria šį regioną iš visų baltų genčių. Kauno apylinkėse tyrinėti žinomiausi žirgų kapinynai. Bandydami išreikšti kapus absoliutiniais skaičiais gausime labai iškalbingus skaičius. Rytinėje Lietuvos dalyje, į rytus nuo Nemuno, Šventosios, priskaičiuotume iki 90 žirgų kapų; Žemaitijos ir Skalvijos paribyje jų telkiasi iki 190, tuo tarpu Vidurio Lietuvoje – per 1300 tokių kapų. Tai tik patvirtina žirgų aukojimo paprotį ir kapus esant vienu ryškiausių Vidurio Lietuvą charakterizuojančių požymių. Stambieji kapinynai išryškina šios aukštaičių teritorijos centrą tarp Josvainių, Kauno ir Jurbarko. Ji akivaizdžiai sutampa su kitais požymiais apibrėžta Vidurio Lietuvos teritorija. Kitur baltų žemėse panašų reiškinį randame tik Prūsijoje, didžiausi tokie kapinynai – Sambijos pusiasalyje.
http://www.lietuvos.net/istorija/sarmatia/sarmatia.htmSee more
Polemonas I asis pateko sarmatams į nelaisvę.
Europos sarmatai gyveno tarp Juodosios jūros ir Sarmatų vandenyno (nuo XVII amžiaus vadinama Baltijos jūra), Azijos - Vidurinėje Azijoje. Ši teorija remiasi senovės graikų ir vėlesniais žemėlapiais, kuriuose aiškiai nurodytos sarmatų gyvenamosios ribos bei gentys, kurios priklausė europinių sarmatų genčių sąjungai. Tar...p tokių genčių randame paminėtus galindus, venedus, sūduvius, jotvyčius (gali būti taip vadinami jotvingiai).
Europos Sarmatija Ptolemėjaus žemėlapyje 1598 m.)Europinių sarmatų genčių sąjunga sužlugo neatlaikiusi hunų puolimo. Dalis genčių (alanai) dalyvavo Atilos žygiuose. Šios teorijos, be visa ko, grindžiamos sarmatų naudojamų simbolių (šerno galva, raitelis vytis ir t. t.) panašumu su vėlesniais baltų genčių ir Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės simboliais, sarmatų ir baltų ginkluotės panašumu, laidojimo ypatumais bei kai kada vietovardžių analize (didžiojoje dalyje tarp Baltijos ir Juodosios jūrų vietovardžiai aiškiai baltiškos kilmės ir nekito tūkstantmečius).Naujausi genetikos tyrimai[2] patvirtina Rytų Europos tautų kilmę iš sarmatų arba skitų, kuriems būdingas R1a genas. Šis genas būdingas tautoms, kalbančioms indoeuropiečių kalbomis: indoiranėnams, Mikėnų civilizacijos graikams, makedoniečiams, trakams, dabartiniams baltams ir slavams. R1a genas laikomas dominuojančiu tarp protoindoeuropiečių. R1a atsiradimas siejamas su Kurgano kultūros susiformavimu šiaurinėje Juodosios jūros pakrantėje 7000-3000 m. pr. m. e. Vėliau (apie 3200-1800 m. pr. m. e.), išplitęs į vakarus ir šiaurę iš Jamno kultūros iki dabartinių baltų žemių ir archeologų siejamas su virvelinės keramikos ir kovos kirvių kultūros atsiradimu. Taip pat paminėtinas ir šio geno paplitimą į rytus, kur teritorijos siekė Centrinę Aziją, Iraną ir Indiją. Indoeuropiečių kalbos sanskrito atėjimas į Indiją sietinas su šio geno migracija. Daugiau nei 70 proc. brahminų (aukščiausios induistų kastos atstovų) turi R1a1 geną.[3]
Casou-se com Pitodoris do Ponto, neta de Marco António, o qual havia reconstituído parcialmente para si o Reino do Ponto, que depois seria chamado Ponto Polemoníaco e sobre o qual reinaria de 38 a 8 a.C.. Teria que esperar até ao ano 26 a.C. para obter de Augusto a confirmação da sua autoridade sobre estes territórios.Empreendeu uma expedição contra os aspúrgios, uma tribo sármata do norte da Fanagória, e foi derrotado, tomado prisioneiro e executado, em data desconhecida, mas em todo o caso posterior a 2 a.C., ano em que ainda governava.
http://lt.wikipedia.org/wiki/SarmataiSee more 
Uploading ....