http://en.wikipedia.org/wiki/Vai%C5%A1vilkas
Vaišelga (arba Vaišvilkas, krikšto vardas Laurušas 1223 m. - 1267 m. balandžio 18-23 d.) – Lietuvos didysis kunigaikštis, vyriausias Mindaugo sūnus. Valdė 1264 – 1267 m. Vidaus karo su Tautvilu, Edivydu ir Vykintu metu Vaišelga rėmė tėvą.
Mindaugui ir dviem jo sūnums žuvus, Vaišelga buvo vienintelis likęs gyvas sūnus.
Vaišelga greičiausiai buvo Mindaugo vietininkas Naugarduke (Juodojoje Rusioje), kur 1245 m. buvo apsikrikštijęs stačiatikiu. 1253-1254 m. tapo Naugarduko kunigaikščiu (kronikoje minima, kad Naugarduko gyventojai buvo nepatenkinti Mindaugo katalikišku krikštu 1253 m.) Tais pačiais metais sudaro taikos sutartį su Haličo-Volynės kunigaikštystės kunigaikščiais, išleidžia už Švarno savo seserį ir perduoda Naugarduką Romanui Danilovičiui, o pats išvyksta gyventi į Poloninsko vienuolyną prie Karpatų Volynėje. 1256/1257 m. išsiruošia keliauti į stačiatikių centrą Atosą Graikijoje, bet dėl karo Bulgarijoje teko šios kelionės atsisakyti.
1257 m. kartu su kitais 10-12 vienuolių įkūrė Laurušavo vienuolyną prie Nemuno (jame sekančio amžiaus pradžioje buvo parašyta pirmoji LDK rankraštinė knyga - Laurušavo evangelija).
Vaišelgai pragyvenus savo įkurtame vienuolyne maždaug metus, 1258 m. Lietuvą užpuola Burundajus kartu su Haličo-Volynės kunigaikščiais. Tuomet jis palieka vienuolyną ir kartu su pusbroliu Tautvilu suima Romaną Danilovičių, jį nužudo, o pats vėl tampa Naugarduko kunigaikščiu.
Po Mindaugo ir jo sūnų nužudymo 1263 m. pabėga į Pinską, kur surenka vietinę kariuomenę ir jau 1264 m. grįžęs į Naugarduką ir prisijungęs vietinius bajorus žygiuoja į Lietuvą keršyti Daumantui ir Treniotai už tėvo nužudymą, ten užima abu opozicijos centrus Nalšią ir Deltuvą ir taip įtvirtina savo valdžią. Treniota nužudomas Mindaugo sąjungininkų, o Daumantas (Nalšios kunigaikštis) pabėga i Pskovą, Suksė, kitas įtakingas Nalšios kunigaikštis pabėga į Livoniją. Vaišelga tampa Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu. Kampanijoje prieš Treniotos likvidavimą Vaišelgai talkina Haličo-Voluinės kunigaikštis Švarnas, su kuriuo kartu vėliau ir valdė Lietuvą.
Jam, kaip kadaise Mindaugui, nenorėjo pasiduoti tik žemaičiai, nes ir jis dėjosi su Voluine, turėjo santykių net su kryžiuočių ordinu ir atrodė, kad tęs savo tėvo politiką, todėl žemaičiams su juo buvo ne pakeliui. Būdamas krikščionimi, Vaišelga siekė taikių santykių su Livonija bei kryžiuočiais, taip pat nustojo remti Didįjį Prūsų Sukilimą, kas leido kalavijuočiams toliau pulti žiemgalius ir kuršius.
1265 m. kartu su Švarnu puolė Lenkiją keršydami už jotvinigų nusiaubimą 1264 m. 1266-1267 m. kariauja su Pskovu. Vaišelga valdė neilgai, nes buvo davęs žodį soste būti tik trejus metus.
Po trejų metų 1267 m. atsisako sosto ir pasitraukė į Ugrovsko[1](rus: Угровский) stačiatikių vienuolyną. Lietuvą paliko savo sesers vyrui Švarnui. Bet Lietuvą valdyti norėjo svajojo gauti Voluinės Vladimiro (rus: Volodymyr) kunigaikštis Levas (ukr: Лев Данилович). Supykęs ant Vaišelgos už sosto atidavimą Švarnui (vietoj to, kad valdžia tarp jų būtų padalinta), Levas Danilovičius, Švarno brolis, jį nužudo kai šis svečiuojasi pas Vasilką Romanovičių - vieną iš vyriausių rusinų kunigaikščių.
Žuvus paskutiniam Mindaugo sūnui, tiesioginių jo palikuonių daugiau nebeliko.
Vaišelga buvo pirmasis žinomas Lietuvos istorijoje stačiatikybę priėmes kunigaikštis. Taip buvo pradėtas lietuvių kunigaikščių kūrimąsis Rusios žemėse: lietuvių kunigaikštis priima stačiatikių tikėjimą, o žemės (šiuo atveju Naugardukas, kuriame Vaišelgą įkurdino tėvas) jungiamos prie Lietuvos valstybės. Vaišelga minėtinas kaip pirmas vadovas Lietuvoje, kuris, kaip teigė amžininkai, iš žiauraus pagonio virto karštai tikinčiu krikščioniu.
Vaišelga palaidotas prie Voluinės Vladimiro Švč. M. Marijos Ėmimo į dangų soboro (statyto apie 1160 m.)
http://kauno.diena.lt/dienrastis/tema/lietuviu-literaturai-pradzia-dave-mindaugo-sunus-vaisvilkas-277166
Literatūros tyrinėtojas Algimantas Bučys amžiumi ankstina lietuvių literatūros pradžią.
Jis įrodinėja, kad ja reikėtų laikyti ne XIV a. Gedimino laiškus (XIV a., 1323 m.), o Mindaugo sūnaus Vaišvilko XIII a. gyvenimo aprašymą.
Įgriso dvaro intrigos
Savo knygoje "Seniausioji lietuvių literatūra. Mindaugo epocha" A.Bučys apverčia aukštyn kojomis iki šiol gyvavusį neigiamą vyriausiojo Mindaugo sūnaus Vaišvilko įvaizdį. Anot literatūrologo, kunigaikštis nebuvo Lietuvos nei pardavęs, nei išdavęs, kaip daugeliui atrodė.
Vaišvilkui, matyt, iki gyvo kaulo buvo įgrisusios karaliaus dvaro intrigos, giminaičių rietenos, kruvini karai, ir karalaitis pasuko dievoieškos keliu – tapo vienuoliu, pastatė vienuolyną. Tiesa, kelis kartus vienuolyną jis buvo palikęs ir griebęsis kardo, norėdamas padėti tėvui kovose, o vėliau – atkeršyti maištininkams už Mindaugo ir mažamečių brolių nužudymą, tačiau po trejų metų vis vien grįžo į vienuolyną, atsisakęs Lietuvos karaliaus sosto.
Atkūrė iš gabalų
Vaišvilko gyvenimo aprašas išliko seniausiame Rusios Naugardo metraštyje (pateikiamas 1265 m. žiniose). Ilgai negalėta paaiškinti, kodėl būtent Vaišvilkui buvo parašyta hagiografija (šventųjų gyvenimo aprašymas), nors jis nebuvo šventasis. Priežastį mano atradęs A.Bučys. Jis vieno rusų bažnyčios istoriko tekste aptiko pastabą, kad viduramžiais hagiografijos buvo rašomos ne tik šventiesiems kankiniams, bet ir vienuolynų fundatoriams (metraščiuose minimą Laurušavo vienuolyną pastatė būtent Vaišvilkas). Kaip padėką Vaišvilkui nežinomas Laurušavo vienuolyno vienuolis ir sukūrė karalaičio hagiografiją – vienuolyno statytojui skirtą kūrinį, kurį, anot A.Bučio, reikėtų laikyti pirmuoju lietuvių literatūros kūriniu. Literatūros tyrinėtojas šį tekstą pavadino "Dievo išrinktojo Vaišvilko gyvenimas".
A.Bučys pirminį hagiografijos tekstą atkūrė, remdamasis įvairiuose Rusios metraščiuose rastomis Vaišvilko gyvenimo aprašymo dalimis. "Tai buvo panašu į puodynės atkūrimą iš šukių. Pagrindiniai teksto apie Vaišvilko gyvenimą fragmentai buvo ne Hipatijaus metraštyje, kuriame yra daugiausiai žinių apie Mindaugo laikus, o Novgorodo ir Pskovo metraščiuose. Istorikai juos tyrinėjo istoriniu požiūriu, o aš tuose biografijos gabaluose pamačiau literatūrinį tekstą", – pasakojo A.Bučys, kuriam hagiografijos tekstą teko durstyti iš atskirų gabalų. Kaip žinia, tokiu metodu mokslininkai atkuria didžiulius tekstus ir visai pradingusių metraščių sąvadus.
"Gilinuosi į šią temą toliau, nes manau, kad Vaišvilko įkurtame vienuolyne buvo rašomas ir pirmasis Lietuvos metraštis", – dar vieną intelektinę intrigą pamėtėjo literatūros tyrinėtojas, įrodinėjantis, kad mūsų protėviai jau XIII a. naudojosi raštu, nors ir svetima – senąja slavų –kalba.
Pastatė vienuolyną
Vaišvilkas nuo ankstyvos jaunystės su tėvu dalyvavo karo žygiuose. Padedant Mindaugui įsitvirtino Naugarduke, kurį valdė tėvo vardu – taip buvo pradėtas lietuvių kunigaikščių kūrimasis Rusios žemėse, didžiausią mastą įgavęs Gedimino, Algirdo ir Kęstučio laikais.
Būtent čia, būdamas Naugarduko valdovas, Vaišvilkas atsisakė pasaulietinės valdžios – 1250 m. priėmė krikščionybę pagal Rytų bažnyčios graikų apeigas (Mindaugas krikštijosi pagal Vakarų bažnyčios Romos katalikų apeigas). Tačiau svarbiausias Vaišvilko žygis – 1257 m. ant Nemuno kranto, netoli Naugarduko (dabartinė Baltarusijos teritorija) pastatytas vienuolynas, kuriame Lietuvos valdovo sūnus įkūrė pirmąjį dievoieškos ir kultūros centrą visai anuometinei Lietuvai.
Nužudė dėl sosto
Kai susimokę kunigaikščiai Treniota ir Daumantas 1263 m. nužudė Mindaugą ir du jo mažamečius sūnus iš antrosios santuokos, tarp kunigaikščių prasidėjo vaidai dėl sosto. Po metų suirutės Mindaugo šalininkai pasikvietė Vaišvilką, išrinko jį Lietuvos valdovu, tačiau po trejų metų jis atsisakė pasaulietinės valdžios, perleisdamas karaliaus sostą savo sesers vyrui Švarnui. Tačiau sosto atsisakymas nuo mirties neapsaugojo.
Vaišvilko žūtį rusų metraščiai ir mūsų istorikai (pavyzdžiui, A.Vijūkas-Kojelavičius) aprašo skirtingai, tačiau pats faktas nuo to nesikeičia: paskutinį likusį gyvą Mindaugo sūnų 1268 m. nužudė Haličo kunigaikštis Levas Danilovičius. Senuosiuose metraščiuose rašoma, kad nužudymo priežastis – pavydas dėl Lietuvos sosto. Mat Vaišvilkas atidavė valdyti Lietuvos žemes ne Levui, o Švarnui – Levo broliui. Beje, Vaišvilkas buvo jį nužudžiusio Levo sūnaus krikštatėvis.
Metraštininkams buvo gėda
Vaišvilko nužudymas buvo laikomas skandalingiausiu įvykiu visoje krikščioniškoje Rusioje – vienuolis (vienuoliai, kaip žinia, buvo vadinami šventais žmonėmis) buvo nužudytas vienuolyne! Beje, šis nužudymas atpasakotas tik vėlesnėje Hipatijaus metraščio redakcijoje, nes Rusios metraštininkams buvo gėda plėtoti šią temą, pažymėtą tarptautinio politinio ir religinio skandalo dėme. Vaišvilkas buvo palaidotas Vladimiro mieste (dabartinė Ukrainos teritorija), prie to paties vienuolyno, kur buvo nužudytas. O žudikas – Haličo ir Lvovo kunigaikštis Levas (pastarojo vardu vadinasi Ukrainos miestas Lvovas) dar keliolika metų bijojo lietuvių keršto.
"Kalbėdami apie Vaišvilką, turime neužmiršti, kad jis, pramokęs Rusioje rašto, perskaitė aibę knygų, išverstų iš graikų kalbos į senąją bažnytinę slavų kalbą, įkūrė pirmą krikščionišką vienuolyną Mindaugo Lietuvoje. Manau, Vaišvilkas į savo vienuolyną pakvietė lietuvių, kitus baltų vienuolius ir 1262 m. pradėjo rašyti visuotinę istoriją nuo pasaulio sukūrimo iki pomindauginių laikų. Vaišvilko įkurtas vienuolynas po jo mirties pagarsėjo kaip svarbus knygų perrašinėjimo centras. Ten buvo perrašyta ir garsioji Laurušavo evangelija, saugota tame vienuolyne iki 1822 m., o dabar – Čartoryskių muziejuje, Krokuvoje", – priminė A.Bučys.
Lietuvių literatūrai pradžią davė Mindaugo sūnus Vaišvilkas
Uploading ....